Alksnėnų parapija
Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?! (Rom 8,31)


 

Sekmadienio homilijos


Grįžti į peržiūrą

2023-02-05

V eilinis sekmadienis A metai

PASAULIO ŠVIESA

Skaitiniai
Šių metų sausis buvo pats tamsiausias per visą orų stebėjimo laiką: Vilniuje saulė švietė tik 5 valandas. Ilgu mums šviesos. Ar galėtų kas atstoti saulę ir nušviesti pasaulį?
Jėzus sako: „Jūs pasaulio šviesa“.
Turbūt pastebėjote, kad mieste vargšą lengviausia surasti prie bažnyčios. Aišku, kas „šaudo“ centus alui, pasirenka vietas arčiau parduotuvės. Bet šiaip nuo seno vargšai suranda vietą prie bažnyčios. Kodėl? Nes čia jie labiau tikisi žmonių gerumo ir atjautos. Čia tokia „įstaiga“, jei galima taip pavadinti, kurioje gerumas yra siekinys. Jėzus moko būti gerais, ir žmonės tai žino. Krikščioniui būti blogu – gėda, labai teisinga ir šventa gėda.
Jei būtume vargšai, turbūt irgi elgetauti eitume prie bažnyčios, drąsiau belstume į duris, ant kurių užrašyti trijų karalių vardai.
Turbūt esate matę ant automobilio galo priklijuotą pirmųjų krikščionių atpažinimo ženklą – žuvytę. Pagalvoji: jei žmogus, žinodamas, ką tai reiškia, šį lipduką klijavo, turbūt kelyje jis tikras džentelmenas ir stoja padėti visems, kam bėda.
Kažkurioje Afrikos tautoje žmonės, priėmę Krikštą, ant kaktos išsitatuiruoja kryželį. O ten krikščionių mažuma, ir netgi skriaudžiama. Mes priklausome Kristui. Užrašyta tai ant mūsų kaktų, durų, užklijuota ant automobilių ar ne – mes esame Jo mokiniai, ir Jis mus kviečia būti šviesa. Jis tikisi iš mūsų gerumo daug labiau nei žmonės. „Taip tešviečia jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje“ (Mt 5, 16).
Nebūsime pasaulio šviesa be gerumo, be gerų darbų. Yra misijonierių, kurie nuvykę į nekrikščionišką kraštą neskuba kalbėti apie Dievą, bet pirma atliepdami žmonių poreikį kasa šulinį ar stato tiltą per upę, ir tik tada, kai žmonės klausia: „Kodėl jūs darote mums tiek gero?“, atsako: „Dievas yra mūsų Tėvas, Jis moko mylėti visus žmones, nes visi esame broliai“. Neretu atveju misijonieriai išgirsta atliepą: „Ir mes norime tikėti šiuo Dievu“. Kažkas yra pasakęs: „Skelbkite apie Dievą; jeigu reikės, net ir žodžiais“.
O kartais apie Dievą reikėtų tylėti. Ypač tada, kai nemylime žmonių. Tai yra pats netinkamiausias laikas apaštalauti ir evangelizuoti. Būna net taip, kad konflikto kulminacijoje žmogus ištraukia ir teškia stipriausią kozirį – Dievą. Suprask, Dievas mano pusėje, ne tavo.
„Būti pasaulio šviesa“ – po šiuo pašaukimu telpa viskas, kas stiprina viltį, teigia žmogaus vertingumą, daro pasaulį geresnį, gražesnį, taikesnį. Pasaulį nušviečia ir paprastas gerumas, ir geri darbai, ir geras pareigų atlikimas. Ant prelato Antano Dambrausko–Jakšto antkapio prie Kauno Arkikatedros parašyta: „Mes ne savo ugnimi žėruojam ir ne sau aplinkui šviesą liejam“. Taip, ne savo. Tai – Šventosios Dvasios ugnis, Jos šviesa, kurią gauname ir gaiviname sakramentais.
Dievas – mūsų saulė, mūsų šviesybė. O mes tik atspindime Jo šviesą. Jeigu nesame atsigręžę į Jį, kyla pavojus atspindėti pasaulio sutemas. Kaip dažnai savo liūdnu veidu ir žodžiais atspindime tai, ką matėme ir girdėjome pasaulyje, kuriame taip maža vilties.
Jei norime būti šviesa, turime atsigręžti į tą, kuris sako: „Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą“ (Jn 8, 12). Kažkam tai bus žygdarbis, o kažkam – visai lengvas darbas: atsitraukti nuo žydrųjų ekranų ir keliolika minučių kasdien pabūti Tikroje Šviesoje.



Grįžti į peržiūrą