Sekmadienio homilijos

IV eilinis sekmadienis A metai

AR ESI, AR NORI BŪT PALAIMINTAS?

Skaitiniai
Šiandien pamąstykime, kas yra laimė. Žodis girdėtas, ypač dažnas jubiliejuose, įvairiuose sveikinimuose. Ką jis reiškia? Jei to paklaustume žmonių, kurie linki laimės, jie galbūt net sutriktų ir greit nesugraibytų, ką atsakyti.
Kas yra laimė? Nejaugi linkime žmonėms dalyko, kurio nesuprantame? O gal laimė yra suma kartu su ja linkimų dalykų – sveikatos, pinigų, ilgų gyvenimo metų?
Ir kai mūsų klausia: „ar tu laimingas?“, – kaip atsakyti? Pagal ką pasverti? Pagal jausmą, sveikatą, finansinę padėtį? Iš pažiūros paprastas dalykas – laimė, laimingas žmogus – pasirodo ne toks jau paprastas.
Ką mes, krikščionys, apie tai pasakysime? Galėtume teigti, kad laimė yra didžiausias gėris, o laimingas žmogus – tas, kuris jį pasirenka. O sekant evangeliniu palyginimu laime galėtume pavadinti paslėptą lobį, o laiminguoju – tą, kuris sužino jo dislokaciją. Mes, krikščionys, žinome, kad didžiausias Gėris ir brangiausias Lobis yra pats Dievas, buvimas su Juo ir Jame. Laimingas žmogus, kuris to siekia, kuris keliauja link to.
Jūs esate laimingi, nes šiandien, kai neužsakytos šventosios Mišios, atėjote į bažnyčią dėl svarbiausio tikslo – Dievo. Ir nors nejaučiate ypatingos euforijos, kokia renginių vedėjai moka uždegti minią, nejaučiate ypatingų jausmų be paprastos ramybės ir šalčio į kojas, jūs esate laimingi tikriausia šio žodžio prasme, nes pasirinkote didžiausią Gėrį.
Po šios įžangos jau galime mėginti suprasti Jėzaus palaiminimus.
Palaiminimai reiškia, kad aptartieji žmonės šiuo metu gal nėra laimingi, jie yra einantys į laimę. Mat šioje žemėje pilnai ir amžinai būti laimingu neįmanoma. Pats gyvenimas čia laikinas. Tačiau galima keliauti link amžinos laimės – Dievo, galima Jį susitikti ir eiti per gyvenimą kartu su Juo.
Iš pirmo žvilgsnio Jėzaus palaiminimai panašėja į nepatogias gyvenimo aplinkybes, į kurias žmogus įpuola be savo valios pritarimo, kaip aklas į duobę. Ypač taip atrodo palaiminimas beturčių, liūdinčių, niekinamų, persekiojamų ir šmeižiamų.
Tačiau toks supratimas yra neteisingas. Palaiminimuose labai aiškiai dalyvauja žmogaus laisvė, protas ir valia. Tai laisvo žmogaus pasirinkimas. Beturčiai, liūdintys, niekinami, persekiojami ir šmeižiami yra palaiminti todėl, kad patys taip pasirinko. Jie lengvai galėjo to išvengti išsižadėję Jėzaus ir ištikimybės Jam. Bet pasirinko Jėzų ir nepabūgo dėl šio pasirinkimo neturtą, liūdesį, panieką, persekiojimą ir šmeižtą gauti magaryčių.
Prisimenate berniuko Jono Ivanausko, vėliau tapusio vyskupu, istoriją? Tarybiniais metais bažnytinio jaunimo grupėje jis pasakė: „Kunigu tai aš nebūsiu; tuos kunigus persekioja, skriaudžia“. Bet vienuolės, kuri dirbo su jaunimu, žodžiai jo gyvenimui buvo lemtingi: „Žinai, gera būti su Jėzumi, kai Jis populiarus ir su Juo nusifotografuoti, bet tikrieji Jėzaus draugai yra tie, kurie pasilieka su Juo ir kančioje“.
Savo palaiminimuose Jėzus vardina, kas yra tikrieji Jo draugai – tie, kurie pasilieka su Juo ne tik, kai naudinga, gera, smagu, bet ir tada, kai nenaudinga, nelengva, sunku, kai visi Jį palieka. Draugas nebūtinai turi būti proto bokštas, galingas ar kilmingas, tačiau viena savybė draugystėje labai svarbi – tai ištikimybė.
Grįžtant prie laimės sąvokos matome, kad nėra viskas taip paprasta. Dievas yra aukščiausias Gėris ir didžiausia Laimė. Bet šio didžiausio Gėrio pasirinkimas negali būti pragmatiškas: renkuosi, nes naudinga, nes apsimoka. Dievas traukiasi nuo tokio pasirinkimo ir pristato daug kliūčių. Savo palaiminimais Jis tarsi klausia: ar pasirinksi mane, kai neapsimoka, kai dėl draugystės su manimi reikės aukoti labai daug?
Pabaigai belieka pridurti, kad šioje žemėje negali būti pilnai laimingas. Tai mums pažadėta tik Amžinybėje. Tačiau čia, žemėje, gali būti palaimintas.