Sekmadienio homilijos

III eilinis sekmadienis A metai

IR MUMS SKIRTI IZAIJO ŽODŽIAI

Skaitiniai
Teko girdėti, kad Izaijo pranašystes rekomenduojama skaityti tik daliai labiausiai išsilavinusių žydų. Jeigu visi žydai skaitytų Izaiją, jie taptų krikščionimis: per daug jo pranašysčių išsipildo Jėzuje ir aiškiai liudija, kad Jis yra lauktasis Mesijas.
Šiandien Evangelija cituoja vieną išsipildžiusią Izaijo pranašystę. Žmonės, gyvenantys Šiaurės Palestinos dalyje, pavadintoje penkiais vardais – Zabulono žeme, Naftalio žeme, Paežerės juosta, Žeme už Jordano ir pagonių Galilėja, – kadais labiausiai nukentėjusioje nuo Asirijos puolimų, vadinami tamsoje gyvenusia tauta, kuri išvydo skaisčią šviesą. Ta skaisti šviesa, ta nevilties šalyje užtekėjusi šviesybė yra Jėzus. Prie Jo ima plūsti žmonės. Jis skelbia jiems Karalystės Evangeliją. Jis gydo jų ligas bei negalias. Jo žvilgsniui ir Jo žodžiui neatsispiria pragmatiškiausi žvejai, muitininkai, nusidėjėliai. Jam gana ištarti „Eikite paskui mane!“ ir palikę tinklus, valtis, tėvus, muitinės stalus jie seka paskui Jį.
Kas juos taip patraukė, sužavėjo, kad viską, ką turi, jie maino į Jį vieną?
Mus kartais apgauna sukčiai. Jie moka užgauti tokias stygas, kad atiduodame viską, ką turime. Jų klasta tame, kad sukeldami stiprią emociją jie atjungia loginį mąstymą. Elgiamės kaip užhipnotizuoti. Klaidos supratimas ateina greitai, dar tą pačią dieną ir sugrįžę į protą labai gailimės ką padarę. Jei tik galėtume, viską atšauktume ir nekartotume tos klaidos.
O Jėzaus pašauktieji nesigaili ir kitą dieną, ir dar kitą. Nesijaučia apgauti, nesigraužia, kad viską paaukojo šiam nepažįstamajam. Va, čia tai keistas dalykas! Viską atidavę nė kiek nesigaili! Ko gero, jie tikrai atpažino Jėzuje Izaijo žodžių išsipildymą ir pamatė Jame savo gyvenimų išsipildymą.
Yra du išsipildymo variantai: kai tau Dievas viską duoda, ir nieko netrūksta; ir kai tu Dievui viską atiduodi, ir tau nieko netrūksta. Savo apaštalus Jėzus nori padaryti tokios pilnatvės, tokio išsipildymo ženklu. Kai viską Jam atidavę jie yra visko pripildyti. Kartais kunigus ar vienuolius užjaučia, kad jie neturi savo namų, savo šeimos. Bet Dievas pripildo, ir to netrūksta. Su Juo yra pilnatvė ir širdies ramybė.
Mes dažnai maldoje Dievo prašome: „Duok“. Ir labai retai kada prašome: „Paimk iš manęs“ arba siūlome patys ką nors Jam duoti.
Kunigas po šventųjų Mišių meldžiasi tokia malda: „Visiškai atsiduodu, Viešpatie, Tavo valiai. Tau tepriklauso mano atmintis, protas ir visi jausmai. Visa, ką turiu ar tvarkau, iš Tavęs esu gavęs, todėl visa Tau ir atiduodu, visiškai Tavo valiai pavedu. Ir nieko daugiau neprašau, kaip tik Tavo meilės ir malonės, nes kai ją gausiu, būsiu pakankamai turtingas ir nieko daugiau nebetrokšiu“. Šventasis Benediktas sakė: „Vieno Dievo gana.“ Kas turi šitą patirtį, tas turi saugų bunkerį bet kokio išbandymo atveju. Tas bet kokios blogybės ištiktas mokės išsaugoti ramybę. O šventasis Ignacas, Jėzaus draugijos įkūrėjas, sakė, kad sunkiausiems dalykams priimti (pavyzdžiui, žiniai, kad popiežius uždraudžia jėzuitų draugiją) jam užtektų 15 minučių adoracijos prie Švenčiausio Sakramento.
Ar galėčiau savo gyvenime šio to atsisakyti, šį tą palikti, paaukoti, prarasti dėl Jėzaus, dėl to, kad būčiau Jo pripildytas?
Ar atkreipėte dėmesį į šiandien skambėjusios psalmės žodžius? Daugelis psalmių yra priskiriama karaliui Dovydui. Iš to, ką skaitome šioje psalmėje, matyti, kad Dovydas yra pažinęs Dievą panašiai, kaip apaštalai pažino Jėzų – kaip tą, dėl kurio gali atiduoti viską ir vėliau nesigailėti. Jis Dievą vadina ir šviesa, kaip Izaijas, ir pagalba, ir savo gyvenimo tvirtove. Kai jis formuluoja Dievui prašymą ir suveda jį iki vienintelio dalyko, nustembame. Mums net į galvą nešautų prašyti ir trokšti tokio vienintelio dalyko: „Viešpaties namuose gyventi kiekvieną savo gyvenimo dieną, Viešpaties žavumu gėrėtis ir lankyti Jo šventyklą.“ Vienas vienintelis prašymas, į kurį Dovydas sudeda Dievo, o ne kitų dalykų ilgesį.
Taip, lyg mes prašytume ne kokių nors sau naudingų dalykų, o galimybės švęsti sekmadienį ir dalyvauti šventose Mišiose, galimybės kasdien uoliai melstis. Ir jei Dievas mums sakytų: „Gerai pagalvok ir išsakyk vieną prašymą. Aš jį išpildysiu.“ O mes atsakytume: „Neturiu kito prašymo, tik šitą vieną: duok man galimybę kas sekmadienį dalyvauti šventose Mišiose, o kiekvieną dieną po pusvalandį melstis“. Žinote, kas tai būtų? Tai būtų ženklas, kad Dievas tikrai mums brangus, kad mes Jį mylime.
Šiandien Dievo žodį įrėmina Izaijo pranašystė, žadanti išlaisvinimą, šviesą ir klestėjimą tamsoje, nevilty ir priespaudoje tūnojusiai tautai – šiaurės, o vėliau ir pietų Palestinai. Jeigu šią pranašystę skaitytų istorikas, jis galėtų sakyti: „Palaukite, I amžiaus Palestinoje neįvyko nieko, ką galėtume pavadinti išsivadavimu iš priespaudos ir suklestėjimu. Ji kaip buvo, taip ir liko Romos okupuota teritorija. Taip kad pranašo Izaijo žodžiai apie kažkokią šviesą, džiaugsmą, sutriuškintą jungą ir išlaisvinimą yra gerokai per stiprūs“.
Taip, žiūrint kūniškomis akimis tas istorikas būtų teisus. Nei Jėzui gimus, nei prisikėlus iš mirties pasaulis labai nepasikeičia. Jis lieka toks, kaip buvęs. Tiek Palestinoje, tiek Alksnėnuose. Bet atėjęs į žemę Jėzus – tikroji šviesa, užtekėjusi šviesybė, žmogaus atstatytojas, nuožmaus mūsų pavergėjo velnio nugalėtojas – labai asmeniškai sako: „Sek paskui mane“. Ir tada, jei turi drąsos eiti paskui Jį, – ar Alksnėnuose, ar Palestinoje – tavo gyvenimas prisipildo šviesos, ir jame pilnai išsipildo Izaijo žodžiai.