Sekmadienio homilijos

II eilinis sekmadienis A metai

DIEVO AVINĖLIS

Skaitiniai
Jonas Krikštytojas Jėzų, grįžusį iš dykumos, žmonėms pristato Dievo Avinėliu.
„Dievo Avinėlis“ mums tokia įprasta sąvoka, kad reikia gerokai įtempti protą žodžiams paversti vaizdu. Pirmas žingsnis tebus savo vaizduotėje pamatyti avinėlį. Bent jau tą, išdrožtą virš tabernakulio, gulintį ant knygos su septyniais anspaudais, kurio mūsų bažnyčioje kaip tik ir trūksta.
Dar geriau – įsivaizduoti gyvą avinėlį. Garliavos klebonas pasakojo, kaip per Kalėdas prie altoriaus, šiene, padėjo gyvą avies jauniklį, avinuką. Jie būna tokie mieli. Vienas mažas berniukas priėjo nuostabos pilnomis akimis. Jis dar nebuvo matęs šio grožio ir švelnumo stebuklo. Ir – kas sukėlė plačias suaugusiųjų šypsenas – ištiesė savo dešinę sveikindamas nepažįstamąjį ir kviesdamas draugauti.
„Štai Dievo Avinėlis“, – taria Jonas Krikštytojas. Štai tas, kuriame sutelpa visas Dievo švelnumas ir grožis.
Iš vaikystės kaime prisimena, kad surasti žmogų, kuris paskerstų kiaulę, buvo paprasta. Dažno ūkio šeimininkas pats mokėdavo tai atlikti. Bet surasti, kas papjautų avį ar jautuką, buvo tikras iššūkis. Gal net iš kito kaimo reikėdavo šauktis.
Pamenu vieną tokį atvejį. Buvo pjaunamas veršiukas. Skerdikas perspėjo: „Nežiūrėkit jam į akis“. Šie gyvūnai pjaunami sustingsta, o iš plačiai atvertų akių rieda ašaros. Kažkoks didžiausias paradoksas, kai mielo ir švelnaus gyvulėlio kaklą rėžia aštrus peilis.
Žmonės nuo seno galvojo, kad Dievui reikia aukoti kažką švenčiausio ir nekalčiausio. Iš bandos aukai žydai išrinkdavo patį gražiausią, sveikiausią ir mieliausią avinėlį. Ir papjaudavo jį tam, kad Dievas atleistų kažką bjauriausio – nuodėmę. Keisti mainai. Keista primityvaus žmogaus galvosena, nuo kurios Dievas galėtų būti laisvas. Bet kažkodėl Jis tuose mainuose dalyvauja. Ir kas keisčiausia – kaip avinėlis.
Dievas kažkada sudarė sandorą su archajišku žmogumi, klajokliu Abraomu. Įsipareigojo jam primityvios tuometės teisės sutartimi, kuria artimiausi kaimynai, paskerdę gyvulį ir perėję tarp skerdienos, prisiekdavo ginti vienas kitą užpuolus priešui. Sutarties sulaužymas, išdavystė užtraukdavo mirtį.
Sutartis buvo sulaužyta. Ir ne vieną kartą. Žmogus daugybę kartų išdavė Dievą. Ir Dievas ateina suvesti sąskaitų su žmogumi... kaip aukai išrinktas gražiausias avinėlis, be kliaudos ir dėmės. Tokia Jono žodžių „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmes“ reikšmė.
Sunaikinti viso pasaulio nuodėmes ateina Tas, kuris nepažino nuodėmės. Mes gūžiamės savo patamsiuose, jausdamiesi kalti prieš Dievą dėl savo nuodėmių. O Jis ateina taip išspręsti mūsų bylą: mus kaltinantį skolos raštą prismeigti prie kryžiaus, mūsų nuodėmes, susikrovęs ant Savęs, sunaikinti Savo Kūne.
Prisimena bent dviejų filmų atomazga („Aš Deividas“, rež. Paul Feig, 2003 m. ir „Gyvenimas yra gražus“, rež. Roberto Benigni, 1997 m.), kur mieliausias veikėjas eina į mirtį sąmoksliškai mirktelėjęs to dar nesuprantančiam savo draugui ar vaikui. Tik vėliau jis suvoks, kad ši mirtis buvo kaina už jo gyvybę.
Šventosios Mišios yra Nekaltojo Avinėlio Kristaus aukos pakartojimas. Ne veltui jos vadinamos Švenčiausiuoju Sakramentu. Kiekvieną sekmadienį, o kartais ir dažniau mes mėginame įsijausti į šią auką ir suprasti kunigo kartojamus Jono Krikštytojo žodžius: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmes“. Gal kada nors ir mums pavyks pagauti tą sąmokslišką Jo mirksnį ir jame išskaityti: „Nebijok. Taip reikia. Viskas bus gerai“.