Sekmadienio homilijos

Kristus, Visatos Valdovas

KRISTUS KARALIUS

Skaitiniai
Po prancūzų revoliucijos šalies gyvenime daug kas pasikeitė. Nebeliko karaliaus ir karalystės. Valdžia atiteko liaudžiai. Valstybės valdymas tapo viešu reikalu, res publica. Norėta pakeisti ir „Tėve mūsų“ maldos žodžius ir vietoj „Teateinie Tavo Karalystė“ sakyti „Teateinie Tavo respublika“. Šie žodžiai maldai neprigijo, ir tauta gan greitai pajuto, kad liaudies valdžia nėra tobuliausias valdymo būdas – prasikiša savi interesai ir žmogiškos ydos: savanaudiškumas, godumas, puikybė. Daug paprasčiau, jei valdo vienas karalius – doras, sąžiningas, kilnus ir mylintis. Bet kur tokį rasi? Kokioje laboratorijoje ir kokiomis sąlygomis užauginti tokį karalių?
Iš šventojo Lietuvos karalaičio Kazimiero, galėjusio būti puikiu karaliumi, vaikystės prisimena, kad karališkoje jo šeimoje, kur augo daug vaikų, ruošiamų būti Europos valdovais – karaliais ir karalienėmis, – vyravo griežta drausmė. Reikėjo anksti keltis, praustis, mankštintis, mokytis. Be kitų dalykų vaikai – būsimi valdovai – buvo mokomi atpažinti pataikūnus ir pasirinkti patarėjus. Kazimiero tėvai – karaliai – gerai suprato, kad kitų valdyti negali tas, kas nemoka valdyti savęs. Kitiems įsakinėti negali tas, kas neturi valios įsakyti sau. Tik save nugalėjęs ir apvaldęs žmogus gali būti karaliumi.
Iš karaliaus tikimasi daug daugiau nei iš paprasto žmogaus. Daugiau kilnumo, mokėjimo išlikti ramiam, kai tave įžeidžia, ir nesuskysti, kai giria. Karališkumas apsireiškia ne tik rūmų prabangoje, bet ir skurde, kai karalius yra nugalėtas. Niekas, net mirtis, negali atimti karaliaus garbės ir orumo.
Kristaus Karaliaus šventėje metai iš metų kaitaliojasi trys Evangelijos tekstai:
• paskutiniojo teismo scena, kur Kristus, užėmęs Savo šlovės sostą, teisia visą pasaulį;
• pokalbio su Pilotu ištrauka, kur Jėzus pripažįsta esąs Karalius, bet Jo Karalystė – ne iš šio pasaulio, ir
• šiemet girdėta Evangelijos vieta – nukryžiavimo pasakojimas.
Visuose juose Jėzus – Karalius. Ar šlovingame Paskutiniojo Teismo soste, ar Pats, stovintis žmonių teisme, ar mirštantis ant kryžiaus, – visur Jis Karalius.
Evangelistas Lukas Jėzaus nukryžiavimą aprašo kaip naujo Karaliaus įžengimą į sostą. Išpildomas visas inauguracijos protokolas, prie kurio prisideda net ir tie, kurie tenori Jėzų paniekinti ir išjuokti – erškėčių vainiku, purpurine skraiste, į ranką įspausta nendre, lyg skeptru, užrašu, nepaliekančiu abejonių, kad čia tikrai Karalius. Mirties įrankis – kryžius – tampa karališku sostu, ant kurio Jis iškyla virš visų ir kaip Karalius vykdo teismą – tenkina malonės prašymą: „Dar šiandien su manimi būsi rojuje“.
Kad ir mes su Kristumi būtume rojuje, ne kažkada, po daugelio metų, po mirties, bet jau šiandien, reikia, kad Jėzus įžengtų ir karaliautų mūsų širdyse, kad jau dabar mūsų širdy ir sieloj prasidėtų Dievo Karalystė. Bet Dievo Karalystei priešinasi mumyse esanti nuodėmė.
Kunigas Origenas sako: „Apie Dievo Karalystę reikia suprasti dar štai ką: kaip nieko nėra bendra tarp teisumo ir nuodėmės, nieko nėra bendra tarp šviesos ir tamsos [...], taip Dievo Karalystė yra nesuderinama su nuodėmės karalyste. Vadinasi, jei norime, kad mumyse karaliautų Dievas, tegu jokiu būdu nebeviešpatauja mūsų mirtingame kūne nuodėmė.“
Deja, deja, – sakysime žvelgdami į savo sielą, – mes tokie nuodėmingi.
Bet ar nepadrąsina mūsų Evangelija ir ar nesugėdina sykiu? Į rojų su Jėzumi eina tikras nusikaltėlis. Jis gailisi ir yra išlaisvinamas iš visų nuodėmių.
Ir mes taip darykime. Nusikaltėliui eiti į rojų nesutrukdė sunkios nuodėmės, nes jis gailėjosi ir prašė Jėzų pasigailėti. Mums šiandien įeiti į rojų tenesutrukdo mažesnės mūsų nuodėmės. Tik gailėkimės ir nuolankiai prašykime Jėzų pasigailėti. Tegul Jis, kaip Karalius, įžengia pas mus su Savo ramybe. Tegul mūsų širdyje būna rojus. Tai – daug, tai – didelis dalykas. Nes žmonės pridaro daug bėdų sau ir kitiems, kai jų širdyje pragaras, kai joje viešpatauja nuodėmė, kai ten nėra ramybės.
Jėzau, mes norime padaryti viską, kad Tu būtum mūsų Karalius jau šiandien, kad mūsų širdy būtų Tavo Karalystė, rojus.