Sekmadienio homilijos

XXIII eilinis sekmadienis

NON OMNIS MORIAR

Skaitiniai
Ir mūsų kūno šventovė, kaip ta Jeruzalės šventykla, kažkada bus nugriauta. Jėzaus amžininkai žavėjosi, kaip nuostabiai ir didingai ji atrodė, o Jėzus sakė: „Ateis dienos, kai iš to, ką matote, neliks akmens ant akmens“. Praeina keturiasdešimt metų, ir malšindami 70-ųjų metų žydų sukilimą romėnai sugriauna Jeruzalės šventyklą. Kažin iki mūsų šventyklos, mūsų kūno šventovės, sunaikinimo dar liko keturiasdešimt metų ar jau gerokai mažiau?
Žvelgiame į veidrodį, matome geriausiai pažįstamą veidą, rengiame, penime savo kūną. Jam pagreitinti naudojame automobilį, pašildyti ir apsaugoti – namus, rūbą. Daug su tuo mūsų kūnu susiję pareigų, pažinčių, ryšių. Bet po keturiasdešimt metų daugelio mūsų kūnų šventovės jau bus nugriautos. Iš to, ką matome, neliks „akmens ant akmens“. „Tiek tūkstančių amžiais gyveno, kentėjo. O kas jų bent vardą atspės?“ (Maironis. Išnyksiu kaip dūmas)
Kol gyvename žemėje, į viską žvelgiame iš žemiškų pozicijų. Bet svarbu nepamiršti ir kitų perspektyvų:
• kapo duobės perspektyvos (visa materiali tikrovė tada bus nuo mūsų atskirta),
• Dievo teismo perspektyvos (lemiamos reikšmės įgis mūsų moralinis stovis, mūsų darbai) ir
• Amžinybės perspektyvos (Dangus arba pragaras bus tapę amžina mūsų tikrove, ir į viską žvelgsime su didžiule meile arba su pagieža ir neapykanta).
Laiks nuo laiko apmąstę tas perspektyvas bent truputį pasitempiame:
• kad mirties diena atsisveikinant su materija nebūtų pati tragiškiausia,
• kad Dievo teisme galėtume stovėti ramūs („Teismas negailestingas tam, kuris nevykdė gailestingumo. O gailestingumas didžiuojasi prieš teismą“ (Jok 2, 13)) ir
• kad Amžinybė nebūtų amžina neapykanta kartu su šėtonu, bet amžina meilė Dievo ir šventųjų draugijoje.
Šiandien žvelgdamas į save paklausiu:
• kiek manęs yra praeinančiuose dalykuose – daiktuose, žemiškuose planuose, kūno malonumuose, materijoje ir
• kiek manęs – mano dėmesio, laiko – yra amžinuose dalykuose: santykiuose, geruose darbuose, maldoje.
Krikščioniškojo tikėjimo esmę galima suvesti į du pagrindinius žodžius: asmuo ir santykis. Religija nuolat kalba apie tai. Ji susirūpinusi tais dviem svarbiausiais dalykais: asmeniu ir santykiu tarp asmenų. Apie tai yra:
• dešimt Dievo įsakymų – mūsų moralinis kodeksas,
• Didysis įsakymas, mokantis teisingiausio santykio su Dievu ir žmogumi,
• visas Jėzaus mokymas, kviečiantis į tobulą – Dievo Karalystės – santykį, kur Dievas – visų Tėvas, o mes – broliai ir seserys,
• malda – santykio, draugystės, ryšio su Dievu kūrimas,
• sakramentai, atstatantys ir sutvirtinantys ryšius, ypač Eucharistijos sakramentas, kuriantis komuniją – bendrystę – su Dievu ir žmonėmis.
Asmuo ir santykis yra amžini dalykai. Į tai verta investuoti daugiausia. Kartais galvojame, kad santykį sukurs daiktai, materialinės galimybės, paviršutiniškos patirtys, bet dažnai visa tai jam sutrukdo. Tampame panašūs į kolekcionierius, kurie susitikę parodo vienas kitam savo kolekcijas, bet neatveria širdies. Galbūt todėl mus ištinka nelaimės, sunkumai – tektoniniai materijos lūžiai, ribinės situacijos, kai skausmingai apsireiškia žmogus-asmuo, apsinuogina jo širdis. Žmogus yra tikriausias, kai verkia ir kai juokiasi. Tikrai gaila, bet galima išmokti ir verkti, ir juoktis nenuoširdžiai.
Reklaminis intarpas. Yra tokios maldos grupelės, vadinamos sutuoktinių susitikimais. Jose sutuoktiniai praturtina savo bendravimą nuoširdžiai dalindamiesi savo jausmais – tiek maloniais, tiek nemaloniais. Juk esame išmokę slėpti savo jausmus, o jie bene labiausiai apreiškia mus, mūsų sielą, mūsų širdį. Po vieno pokalbio žmogus taikliai įvardino: pakalbėjome proto lygmenyje, bet nenusileidome iki širdies. Dalintis įvykiais, faktais, žiniomis galime su kiekvienu, o savo jausmus atveriame tik artimiausiems. Ir tai kuria amžiną dalyką – santykį.
Dalindamiesi jausmais, atverdami širdį galime praturtinti santykį ne tik su artimiausiais žmonėmis, bet ir su Dievu. Jam, mus mylinčiam Tėvui, svarbu ne tik tai, kas įvyko, bet ir tai, kaip mes jautėmės, kas dėjosi mūsų širdyje. Šlovinimo giesmėje giedame: „Tau reikia mano širdies“. Dievui reikia mūsų širdies. Savąją širdį Jis jau mums padovanojo.