Sekmadienio homilijos

XXXI eilinis sekmadienis

MUITININKAS ZACHIEJUS

Skaitiniai
Kyla klausimas, kas privertė aukšto statuso žmogų, muitininkų viršininką Zachiejų, daryti iš savęs kvailį – ropštis į medį vien tam, kad pamatytų praeinantį Jėzų. Smalsumas? Gal ir jis. Smalsumas – stiprus motyvas, per kurį kasdien mus gaudo reklama. O su juokdario vaidmeniu mažaūgis viršininkas turbūt jau susitaikęs. Nesuvaidinsi baisiai rimto būdamas mažo ūgio. O jei vaidinsi, būsi tik dar juokingesnis. Tai gal nieko tokio ir vaikėziškai pabėgėti ir kartis į medį.
Kol Evangelijoje susiplūkęs ir gaudydamas kvapą Zachiejus kadaruoja tarp žemės ir dangaus, pasižvalgykime po kitus Šventojo Rašto skaitinius. Juose į akis krenta Dievo švelnumas: „Tu myli štai visa, kas tik egzistuoja, neniekini nieko, kas tavo sukurta. Ko būtum nekentęs, nebūtum sutvėręs“, – sako Išminties knyga (Išm 11, 24). Jai pritaria Psalmė: „Viešpats švelnus, gailestingas, didžiai maloningas, rūstaut negreitas. Viešpats visiems yra geras, savo visiems kūriniams gailestingas.“ (Ps 145, 8-9) O Evangelijos priegiesmis užviršuoja: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo vienatinį Sūnų“ (Jn 3, 16). Štai Jis eina per Jerichą, apsuptas minios, toks laisvas ir šviesus.
Prisimena scena iš filmo „Sibiro kirpėjas“. Pagrindinis herojus junkeris Andrėjus Tolstojus Sibire katorgoj. Karininko pažeminimas, prieš tai dar to paties karininko meilės prisipažinimo merginai pavertimas savo prisipažinimu meilėje jai. Po eilės metų jo mylimoji atvyksta į Sibirą, jo tremties vietą. Anuomet jaunas ir gražus Andrėjaus veidas jau paženklintas laiko ir kančios. Jis nežino, kad jo mylimoji čia. Atšiauriame miške gerokai nutolęs nuo namų staiga jis tarsi pabunda. Veidas įsitempia. Andrėjus kažką pajunta. Nežinia, supranta kodėl ar ne, leidžiasi bėgti. Jį traukia didžiulė jėga. Jis nebejaučia nė stingdančio upės šalčio, kurią reikia perbristi, nei veidą draskančių šakų. Jis bėga negalėdamas pasipriešinti tai traukai, tarsi vytųsi savo širdį.
Galbūt ir Zachiejų, muitininkų viršininką ir turtuolį, kuriam tarsi visko gyvenime užtenka, patraukia kažkas daugiau nei smalsumas, noras pamatyti garsų Mokytoją, koks Jis esąs. Galbūt Zachiejaus širdyje suskambo ar suspurdo kažkas, ko jis dar pats nelabai suvokia, bet kam nesinori priešintis, kas neša jį tarsi švelni banga. Jos apsvaigintas jis bėga, lipa medin, dalina savo turtus vargšams. Jį veda, neša, kreipia nebe tai, kas vedė visą gyvenimą. Nebe šaltas muitininko protas ir naudos siekimas. Jį veda, neša, kreipia jį apsvaiginęs jausmas, suvirpusi styga, panaši į įsimylėjimą, kai viskas tampa nesvarbu, nes svarbus lieka tik vienas veidas, vienas asmuo, vienas ryšys. Šis ryšys neuždarys Zachiejaus jo paties laimėje. Pusę savo didelio turto tą pačią dieną jis atseikėja vargšams, o jei ką nuskriaudė, yra pasiruošęs atlyginti keturgubai.
Šypsosi turbūt Jėzus žvelgdamas į šį nedidelį didelės energijos kamuoliuką vardu Zachiejus, kurio širdis pagavo kontaktą ir be žodžių suprato, kas patinka Mokytojui. „Į šiuos namus šiandien atėjo išganymas“ (Lk 19, 9). Įdomi Zachiejaus vardo etimologija. Žydiškas Zakkai atitinka lotynišką Innocentus ir reiškia tyras, nekaltas, skaistus.
Kaip prisimename, Jeriche įvyksta du ypatingi susitikimai su Jėzumi – aklojo elgetos Bartimiejaus ir muitininko Zachiejaus. Abu jie susiję su Dievo regėjimu. Bartimiejaus Jėzus klausia: „Ko nori, kad tau padaryčiau?“ Ir šis atsako: „Rabuni, kad praregėčiau“ (Mk 10, 51). O Zachiejus jau mato ir atpažįsta Jėzuje daugiau nei žmogų, Mokytoją, nes yra tyraširdis. „Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą“, – sako Jėzus (Mt 5, 8).
Šiandien Jėzus eina per Alksnėnus. Norintys Jį pamatyti, išgirsti, sutikti, priimti į savo namus gali tai padaryti. Jei mums trūksta tikėjimo, tos antgamtinės šviesos, prašykime, šaukime, melskime, kaip aklasis Bartimiejus. Ir laikykime savo širdį tyrą, kad turėtume tiek energijos atsiliepti Jėzui ir daryti gera, kaip Zachiejus.