Sekmadienio homilijos

XXVII eilinis sekmadienis

TIKĖJIMAS KAIP GARSTYČIOS GRŪDAS

Skaitiniai
Mus, čia susirinkusius, galima pavadinti vienu vardu – „Tikintieji“. Kiek mums tinka šis vardas? Kiek mes jo verti?
Jėzaus mokiniai turbūt buvo labiau tikintys negu mes, bet kai jie ateina prie Mokytojo ir prašo sustiprinti jų tikėjimą galvodami, kad šiokį tokį jį jau turi, Jėzaus užuomina apie garstyčios grūdą – „Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdą“ – juos veikiausiai sutrikdo. Pasirodo, jiems ne sustiprinti tikėjimą reikia, bet gauti jo bent trupinėlį.
Kas tada yra tikėjimas – antgamtinė galia, atominė jėga, jeigu jos grūdelis gali kalnus kilnoti?
Su vienais tikėjimo draugais teko atsisveikinti, kai jie, pasigedę tikėjimo Katalikų Bažnyčioje, išėjo jo ieškoti kitur. Įtarimą mūsų tikyboje jiems ėmė kelti stebuklų trūkumas. Jėzus juk pasakęs, kad mažyčiu tikėjimu galima kalnus kilnoti. Ką jau kalbėti apie didelį. Kur stebuklai, įrodantys tikėjimą? Kur išgyjantys ligoniai, be operacijų pasitraukiančios sunkiausios ligos? Kur mirusiųjų prikėlimai?
Kam nesinorėtų tokio tikėjimo? Vieno kito stebuklo užtektų, kad mūsų bažnytėlė nebesutalpintų norinčių čia patekti. Jėzus palyginimu apie garstyčios grūdą įkvėpęs svajonę apie tikėjimą, kaip didelę galią, čia pat tą svajonę subliuškina kitu palyginimu – apie samdinį.
Atrodytų, kas bendro tarp tikėjimo, galinčio kalnus kilnoti, ir pasakojimo apie samdinį prasčiausiems darbams – artoją ar piemenį? Bet užbėgdamas įvykiams už akių Jėzus tarsi perspėja, jog tikėjimas duotas ne tam, kad kilnotume kalnus, nebent tik vieną kalną – save: kad patrauktume save iš centro ir centrinę vietą užleistume Dievui. Tikėjimas veda į tai. O pripažinę Dievui svarbiausią – centrinę – vietą, turime Jam tarnauti ir paskui sakyti: „Esame nenaudingi tarnai. Padarėme, ką turėjome padaryti“ (Lk 17, 10).
Toks tikėjimas daro stebuklus. Jeigu esi pasiruošęs taip tarnauti Dievui nesiekdamas savo naudos, galbūt tavo tikėjimą Dievas apdovanos ir viena kita antgamtine dovana, kad kurtum daugiau „pridėtinės vertės“ Dangui. Bet tai visada pavojinga. Saugiausias tikėjimas – be antgamtinių dovanų, be stebuklų. Reikia būti pilnai nugalėjus save, savo puikybę, kad gavus antgamtinių galių iš Dievo mumyse neatgytų senasis „aš“, pasiilgęs centrinės vietos, priklausančios tik Dievui. Tikėjimas skirtas tarnauti Jam ir Jo Karalystei. Argi samdiniui dėkojama, kad jis atliko, kas jam liepta?
Mes dar neturime garstyčios grūdo dydžio tikėjimo. Nes viską darome pagal savo valią – kas mums patinka, ką patys sugalvojame. Turbūt nustebtume, jei koks vyskupas iš mūsų griežtai pareikalautų, lieptų padaryti kažką, ko patys nesugalvojome ir nepasirinkome?
Viešpatie, duok mums nuolankų tikėjimą. Norime ne kilnoti kalnus ar daryti stebuklus, bet kantriai statyti Tavo Karalystę.