Sekmadienio homilijos

XXVIII eilinis sekmadienis

DĖKINGUMAS

Skaitiniai
Lengva atspėti, kokia pagrindinė Šventojo Rašto mintis mums siūloma šiandien – dėkingumas. Sirų karo vadas Naamanas dėkoja pranašui Eliziejui už išgydymą nuo raupsų. Samarietis dėkoja Jėzui už tokį pat pagydymą. Svetimieji parodo daugiau dėkingumo nei saviškiai – tai įprasta.
Tiek santykyje su žmogumi, tiek santykyje su Dievu mums reikia dėkingumo. Jis rodo, kad nesame savo laimės ir savo gėrio kūrėjai patys vieni. Kad didelė dalis tos laimės ir to gėrio ateina iš kitų. Posakis „Tu esi savo laimės kalvis“ yra teisingas tik iš dalies. Prie mūsų laimės prisideda labai daug kas. Aš visada esu susijęs su kitais labai tampriai. Paauglys kartais galvoja, kad jam visi trukdo gyventi. Ir tėvai, ir mokytojai, ir kiti suaugusieji. Jam atrodo, kad gyvenimas būtų puikus, jei jų nebūtų. Kažin kiek užtruktų sustabdžius visą tiekimą, kurį paauglys gauna iš suaugusiųjų pasaulio, kol jis susiprastų, kad klydo?
Gal prisimenate, kažkada Kalėdų laiku per televiziją rodė tokią reklamą. Miegamajame ant lovos guli dvi dovanų dėžės. Iš vienos išlenda rankos, praplėšia spalvingą popierių, ir pasirodo vyras. Jis išpakuoja šalia esančią dėžę. Ten – žmona. Abu džiugiai bėga į svetainę ir pakuoja kitas dovanas. Ten – vaikai. Ir viskas supakuota į dovanų dėžes. Viską reikia išpakuoti. Nes viskas yra dovanos.
Ar suprantame, ar pagalvojame, kad visa, ką turime – nuo dvasinių iki materialinių dalykų – mes kasdien iš naujo gauname kaip dovaną? Vadinasi, kažkas mums tai dovanoja. Vadinasi, tiktų būti dėkingiems ir pripažinti: ne aš vienas esu savo laimės kalvis, kažkas smarkiai prie to prisideda.
Kartais žmogus, dovanojęs didelę dovaną ir nesulaukęs net paprasčiausio „ačiū“, taria savo širdy: „Na, jei mano dovana nieko nereiškia, tai niekas nepasikeis, jei daugiau dovanų nebebus“. O jeigu taip imtų galvoti Dievas: „Aš kasdien tiek daug brangių dovanų dovanoju žmogui, o jis nė karto man nepasakė ‚ačiū‘“.
Įsivaizduokite, jei šiandien prabudę rastume tik tai, už ką vakar padėkojome? Ar nepabustume ant žemės, sušalę, aplink sproginėjant bomboms (juk vakar nedėkojome už taiką), be namų, be sveikatos, be artimųjų? Na, gerai, sumažinkime normatyvus. Jeigu iš mūsų būtų paimta tai, už ką nepadėkojome nė karto gyvenime? Ar nebūtų baisu?
Gera kas sekmadienį žvelgti į šį mažą Jūsų būrelį, susirenkantį švęsti Eucharistiją – Dėkojimą Dievui. Esate panašūs į tą dėkingą samarietį, kuris supranta gyvenimo kontrastą – ką jis turi ir koks yra Dievo dėka. Kiekvienoje Eucharistijoje dėkojimo giesmė mus kviečia kelti aukštyn širdis ir dėkoti Viešpačiui Dievui, nes tai verta ir teisinga, reikalinga ir išganinga.
Dėkingumas puošia žmogų iš vidaus ir iš išorės. Jis tampa gražus ir mielas kitiems. Jis turi vidinę ramybę ir dvasinį džiaugsmą.
Jeigu mums, kaip vaikams, būtų užduotis nupiešti dėkingumą, kaip jį pieštume? Jis turbūt turėtų akis. Jam būtų reikalingos ausys, būtinai burna. Galbūt net rankos ir kojos. O ar galėčiau nupiešti save?