Sekmadienio homilijos

XXVI eilinis sekmadienis

TURTUOLIS IR LOZORIUS

Skaitiniai
Vienus gyvenimus laikome laimingais, kitus – apgailėtinais. Jeigu turtuolio ir Lozoriaus istorija mums būtų papasakota tik iki jų mirties, aiškiai žinotume, kurį laikyti laimingu, o kurį nelaimėliu. Laimingas, kuris sveikas ir turtingas. Šių dalykų siekiame sau ir linkime kitiems. „Linkiu tau laimės, sveikatos, pinigų ir ilgų gyvenimo metų“, – nuolat skamba beveik visuose sveikinimuose. Laimė, jei esi sveikas, turi galimybę ne tik sudurti galą su galu, susimokėti mokesčius, bet ir pamatyti pasaulio, iškelti šventę savo draugams.
Palyginime šias galimybes Jėzus išplečia iki maksimumo. Galimybė gyventi ne namuose, o rūmuose. Galimybė ne retkarčiais iškelti pokylį, bet kasdien ištaigingai puotauti. Galimybė dėvėti purpurą, kuri reiškia, kad žmogus – ypatingai artimas karaliui, nes tik jis dėvi purpurą, o kitiems griežtai reglamentuota, kiek ir kokio rango žmogui purpuro galima dėvėti. Tokias galimybes ir vadiname laime, laimingu gyvenimu.
O kas linkėtų sau ar savo artimui Lozoriaus likimo? Palyginime ir vargingumas pakeltas iki maksimumo. Tai ne šiaip stoka, o visiškas skurdas. Benamystė, gulėjimas prie svetimų vartų. Alkis ir troškimas jį numalšinti bent trupiniais nuo turtuolio stalo. Liga, šunes, laižantys votis. Galiausiai, niekam neįdomi vargetos mirtis ir tie patys šunes, išnešiojantys jo kaulus. Tai gyvenimas, kurį nesuabejoję pavadintume apgailėtinu ir nelinkėtume net savo priešui.
Palyginime Jėzus praplečia laiko ribas ir parodo, jog tai, ar žmogus laimingas ar ne, sprendžiasi ilgesnėje perspektyvoje. Iki mirties gali rodytis vienaip, o po jos – visiškai priešingai. Turtuolis, kurį laikėme laimės kūdikiu, pasirodo esąs vargeta, o tikrasis laimės kūdikis – elgeta Lozorius. Nuo ko tad priklauso tikroji ir amžinoji laimė? Juk tai – svarbus klausimas mums kiekvienam. Ar Lozorius eina Dangun vien dėl to, kad gyvenime daug vargo? O turtuolis patenka į kančių vietą tik už tai, kad žemėje jau atsiėmė visas gėrybes?
Palyginimas neparodo moralinio skirtumo tarp turtuolio ir elgetos ir nesako, kad Lozorius geras, o turtuolis blogas žmogus. Sakytume, turtuolis kaltas, kad nepadėjo vargšui, bet Abraomas tokio kaltinimo neišsako. Gal turtuolis net nežinojo apie tą vargšą, buvusį šalia, kaip dažnai esti didelių žmonių gyvenime.
Turtuolio ir elgetos gyvenimai nuo pradžios iki galo visiškai skirtingi, bet esminis jų skirtumas išsakomas palyginimo pradžioje: gyveno vienas turtuolis ir elgeta Lozorius. Esminis skirtumas yra elgetos vardas Lozorius, kuris reiškia „Dievas – mano pagalba“.
Koks gyvenimas mus daro atviresnius Dievui? Kokiose aplinkybėse į Jį dedame daugiau vilties? Kada mes Jo ir Jo Karalystės labiau ilgimės, trokštame, laukiame? Jėzus dažnai įspėja, kad pasaulio turtai ir malonumai gali nustelbti mumyse Dangaus ilgesį ir mūsų gyvenimai gali suvysti ir sudžiūti kaip nevaisingas grūdas.
Ar Dievas yra mano pagalba ir mano viltis? Štai klausimas. Gal man Jo visai nereikia, nes visas mano viltis patenkina dabartinis mano gyvenimas, o materialinės gėrybės leidžia puikiai gyventi be Dievo ir nesukti sau galvos? Gyvenimuose, kuriais didžiuojamės – puikus darbas, geras atlyginimas, naujas automobilis ir namas, sodyba prie ežero, – gali būti mažiau ar visai nebūti vietos Dievui, tikėjimui, maldai. Ir priešingai, suknežintuose gyvenimuose, žmogaus orumą žeidžiančiose sąlygose daug dažniau suskamba malda, šauksmas į Dangų gelbėti ir pasigailėti.
Mūsų visų pašaukimas – tapti Lozoriais, gilios vilties žmonėmis, kuriems Dievas – ne teorija, ne tuščia sąvoka, bet vienintelis Gelbėtojas, vienintelė Viltis.
Šiandien religiniai autoriai prisimena prieš ilgus amžius Bažnyčios Tėvų aprašytą akedijos nuodėmę. Tai yra liūdesys didžiausios laimės – Dievo ir dieviškų dalykų – akivaizdoje. Aiškiausias to paveikslas Evangelijoje – turtingo jaunuolio nuliūdimas ir pasitraukimas nuo Jėzaus, kai šis pakviečia jį gilesnei bendrystei. Turime pripažinti, kad tai – mūsų amžiaus nuodėmė: liūdesys Dievo akivaizdoje, maldos akivaizdoje, dvasinio gyvenimo akivaizdoje. Nebemokame, nebesugebame rinktis Dievo kaip didžiausio gėrio, ramiai išlikti maldoje, ištikimai gyventi dvasinį gyvenimą. Jame greitai pritrūkstame oro, džiaugsmo, prasmės. Kodėl?
Todėl, kad įpratome labai greitai džiaugsmą ir paguodą surasti pasaulio dalykuose – pasaulio džiaugsmuose, turtuose ir malonumuose. Akedija – tai nuodėmė prieš viltį, nes žmogus užuot siekęs to, kas yra didžiausias jo išsipildymas ir išaukštinimas, žinoma, reikalaujantis pastangų, verčiau pasirenka mažą gėrį, mažą malonumą, ranka pasiekiamą jau čia ir dabar. „Čia ir dabar“ diktatūra turėti, mėgautis, džiaugtis čia ir dabar ir nei minutėlę vėliau.
Palyginimo turtuolis nėra ateistas. Jis – tikintis žmogus, žinantis ir Mozę, ir Abraomą, ir šventuosius raštus. Kaip jis atsidūrė pomirtinių kančių vietoje? Turbūt panašiai, kaip ir daugelis žmonių – dėl „čia ir dabar“ diktatūros, dėl to, kad jo turtai, leidžiantys visus gėrius turėti čia ir dabar, sukliudė siekti ir net ilgėtis Amžinosios Tikrovės. Jis dar turi iliuziją, kad jei intensyvų žemišką jo brolių gyvenimą sukrės dar intensyvesnis įsiveržimas iš anapus, toks kaip mirusiojo pasirodymas, jie atsivers. Abraomas numoja į tokius svarstymus ranka: „Jie turi Mozę ir pranašus, tegul jų ir klauso.“
Moze ir pranašais vadinamos Šventojo Rašto knygos. Jei žmogaus neįtikina Šventasis Raštas, neįtikins net jei iš numirusiųjų kas nors prisikeltų. Tiesa, turtuolio prašymas bus išklausytas vėliau. Lozorius bus sugrąžintas iš mirusiųjų pasaulio – Jėzaus bičiulis Lozorius. Bet tai iš esmės nieko nepakeis. Tik sustiprins tikėjimą tų, kurie tikėjo, ir dar labiau užkietins tuos, kurie buvo nusiteikę priešiškai.
Šiandien galiu ištrūkti iš „čia ir dabar“ diktatūros ir kelias minutes pamąstyti, kiek manyje Lozoriaus, kurio pagalba ir viltis yra Viešpats, ir kiek sau pakankamo turtuolio?