Sekmadienio homilijos

XXIV eilinis sekmadienis

PEDAGOGINĖ PROVOKACIJA

Skaitiniai
Turbūt jau esate pastebėję, kad paprastai sekmadienio Evangelija ir pirmasis skaitinys turi bendrą mintį. Bet šiandien jie tarsi vienas kitam prieštarauja. Jeigu Evangelijoje Jėzus - Dievas gina nusidėjėlius nuo piktų teisiųjų, tai Senajame Testamente teisiajam Mozei tenka ginti nusidėjėlius nuo pikto Dievo, kuris sako: „Pasitrauk, Moze, Aš juos sunaikinsiu“. Ir Mozė ramina Dievą, sako, kad Jam taip nedera elgtis, kad Jis negali laužyti Abraomui duotos priesaikos, jog padarys jį didele tauta, ir šiaip nereikia gadinti Savo gero vardo kitų tautų akyse. Ir Dievas aprimsta, atlėgsta.
Kaip suprasti šį prieštaravimą? Ar Dievas, kuriame nėra nė lašelio kitėjimo, pasikeitė? Koks tikrasis Jo veidas? Juk prieštaravimas akivaizdus, o Šventasis Raštas gi nemeluoja.
Taip, nemeluoja, bet pasilieka sau teisę provokuoti.
Ar Jums neužkliūva, kad Mozė yra geresnis už Dievą – gailestingesnis, kantresnis, labiau atjaučiantis?
Galbūt tai primena situaciją, kai tėvai leidžia mažiems vaikams būti protingesniems už juos ir juos mokyti:
– Tėti, ar žinai, kiek yra dukart du?
– Ne, nežinau. O kiek?
– Dukart du yra keturi.
Dėl ko tėvai nusileidžia žemiau vaikų lygio? Dėl to, kad vaikai augtų, tobulėtų, būtų padrąsinti, turėtų entuziazmo eiti pirmyn.
Dievas tikrai nėra mažiau mylintis Savo tautą negu Mozė. Bet Jis provokuoja Mozę mylėti labiau, dar labiau stovėti savo tautos pusėje, būti jos užtarėju.
Dievas provokuoja žmogų mylėti labiau. Jis provokuoja mus. Visos tos situacijos mūsų gyvenime, kai Dievo veidas atrodo rūstus ir piktas, yra Jo provokacijos, kad augtume, eitume į šventumą, kurio svarbiausias bruožas yra meilė žmonėms ir linkėjimas jiems gero.
Senajame Testamente pasirodantį Dievo rūstį šiandien Jėzus atsveria trimis palyginimais ir Dievą parodo kaip piemenį, ieškantį paklydusios avies, kaip moterį, rūpestingai šluojančią namus, kol suras pamestą drachmą, ir kaip tėvą, ilgesingai laukiantį savo sūnaus nepaisant to, kad buvo smarkiai jo įskaudintas. Visi šie palyginimai liudija Dievo švelnumą nusidėjusiam žmogui. Suradęs paklydusią avį piemuo jos nemuša, bet išsigandusį ir iš baimės sustingusį gyvulėlį keliasi ant pečių ir neša į bandą, o jis ant piemens pečių atšyla ir atsipalaiduoja.
Pamestos drachmos palyginime svarbi detalė: ant to smulkaus pinigėlio yra valdovo atvaizdas. Ir kiekviename iš mūsų, nors esame nereikšmingi, maži žmogeliai, yra mūsų Valdovo ir Dievo atvaizdas ir panašumas. Jis jį įspaudė kurdamas žmogų, dar paryškino Savo Sūnaus žmogiškumu, o mūsų gyvenime Jis buvo atnaujintas Krikšto ir kitais sakramentais.
Dievas, kaip ta moteris pamestos drachmos, rūpestingai ieško kiekvieno žmogaus. Net jei Dievo panašumas jame beveik išdilęs. Jam svarbu surasti žmogų ir išgelbėti, atnaujinti jame Savo paveikslą. Tai teikia džiaugsmą Dievui. Ir angelams. Ir šventiesiems. Ir mus tai turėtų džiuginti. Visus tris palyginimus vainikuoja džiaugsmas, puota, šventė. Tai – Dangaus vaizdinys. Ir kvietimas jame dalyvauti.
Pradėjęs viena provokacija Dievas užbaigia kita. Jis provokavo Mozę mylėti savo tautą, užtarti ją. Vyresnis sūnus provokuojamas ar labai tiesiogiai ir paprastai kviečiamas mylėti savo brolį, pridariusį nuostolių ir gėdos šeimai, išdavusį tėvą ir tėvynę, priimti jį ir vėl mylėti.
Kodėl pirmųjų krikščionių skaičius smarkiai augo? Ne dėl puošnių bažnyčių – jų tais laikais net nebuvo. Ne dėl puikios liturgijos – ir ji susiformavo vėliau. Tikinčiųjų skaičius augo dėl to, kad žvelgiant iš šalies apie juos buvo galima pasakyti: „Žiūrėkite, kaip jie vienas kitą myli“.