Sekmadienio homilijos

XXIII eilinis sekmadienis

APIE SKAIČIAVIMO NAUDINGUMĄ IR ŽALĄ

Skaitiniai
Aritmetika nėra Dievo mėgstamiausia pamoka. Būdamas geriausiu matematiku Jis labiau mėgsta poeziją, o ne skaičiavimus. Jis mieliau mus pakvies žvelgti į laukų leliją ir padangių paukščius nei dėlioti pagaliukus ir skaičiuoti kaip pradinukai. Kartą net buvo labai supykęs ant mylimiausio karaliaus Dovydo, kai šis bandė suskaičiuoti Dievo tautą ir kiek joje yra vyrų, galinčių imti ginklą ir būti kariais. Tąsyk Dovydui gerokai kliuvo už šį skaičiavimą. Karalius, kaip nestropus mokinukas, turėjo pats išsirinkti bausmę, tarsi atsinešti diržą.
Didysis įsakymas, kviečiantis mylėti Dievą visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis, tarsi nieko bendro neturi su skaičiavimais. Jei tikrai myli, neskaičiuoji. Branginimas Jėzaus labiau už savo tėvą, motiną, žmoną, vaikus, brolius, seseris ir savo gyvybę yra ne grynos valios, bet grynos meilės aktas. Neištversi už Dievą apsisprendęs vien protu ir valia. O kai myli, viskas gaunasi savaime. Kiek vyrų ukrainiečių kasdien aukoja savo gyvybę už tuos, kuriuos myli, – savo žmonas, vaikus. Ir Dievą įmanoma taip mylėti, kad dėl Jo nebūtų gaila atiduoti viską.
Šiandien Jėzus kalba apie didelę mokinystės kainą. Sekimas Juo, buvimas Jo mokiniu labai brangiai atsieina. Sekti Jį nepamilus gali būti savęs laužymas, psichologų vadinamas frustracija. Ar galėtumėte numirti už žmogų, kuris jums svetimas, ar bent dėl jo paaukoti visą savo nuosavybę? Ne. Bet kai žmogus yra artimiausias, nesunku.
O iš kitos pusės, ir meilė auga netikėtu būdu. Mums artimiausi yra tie, dėl kurių daugiausia kentėjome, daugiausia aukojomės. Įmanoma pamilti tą, kurio nelabai myli, ypač jei tas žmogus tave myli. Reikia elgtis lyg labai mylėtum, ir meilė ateina. Dievą pamilti nesunku. Nes Jis pirmas mus pamilo ir labiausiai myli.
O skaičiavimas vis dėlto nėra blogas dalykas. Priklauso, ką skaičiuoji. Kunigas Petras Kanapka gražiai pasakė, kad yra milijonas priežasčių džiaugtis ir milijonas priežasčių liūdėti, milijonas gerų žinių ir naujienų ir milijonas blogų.
Mes pasirenkame, nuo ko pradėsime skaičiuoti – nuo gėrio ar nuo blogio. Nuo to pasirinkimo labai priklauso mūsų savijauta ir net sveikata. Jei pradėsime skaičiuoti nuo blogų dalykų milijono, neprieisime prie gerų, džiugių ir patys tapsime liūdni, niūrūs, ligoti. O jei pradėsime nuo milijono gerųjų dalykų, neprieisime prie blogųjų ir būsime linksmi, šviesūs, dėkingi.
– Kas šiandien įvyko gero? – klausia žmogus. Ir laužai galvą, kad ką nors prisimintum.
– O blogo? – Blogo galėtume papasakoti nemažai. Beveik visos žinios – blogų dalykų suvestinė.
Bet jeigu aš pats šiandien kurčiau žinias ir paklausčiau savęs: ar šiandien širdis plakė? – Plakė, gal net nė karto nepermušė. Plaučiai veikė? Veikė. Inkstai – taip pat, nereikėjo važiuoti į ligoninę ir atgulti kelioms valandoms dializės. Akys matė? Jau vien iš to, ką jos matė, kokį ilgą sąrašą gerų dalykų galima surašyti. Ausys ir visa eilė kitų kūno dalių, apie kurias net nepagalvojame vien dėl to, kad jos puikiai veikia. Ar dažnai susimąstome apie kaulus, odą, kraujotaką, nervų sistemą, smegenų veiklą, virškinimą, judėjimą? Tai apmąstant ir skaičiuojant auga meilė Kūrėjui, mus mylinčiam Tėvui. Skaičiuokime tai, kas gera.
Esame kviečiami skaičiuoti dar vieną dalyką, nors jis neatrodo labai linksmas, bet jo skaičiavimas duoda išminties. „Išmokyki mus suskaičiuoti, kiek dienų mūsų amžiuj, kad mūsų širdis išmintinga paliktų“, – rašo psalmistas. Tai irgi bandykime skaičiuoti: kiek pragyventa, kiek dar liko?
Apaštalas Paulius, – šiandien girdėjome, – rašo asmeninį laišką turtingam krikščioniui Filemonui. Jo vergas Onezimas pabėgo ir prisiglaudė pas Paulių. Jis Filemoną prašo nelengvo dalyko: nebausti pabėgusio vergo, dar daugiau – priimti jį kaip brolį. O kad būtų aiškiau, sako: „Priimk jį kaip mane“.
Nelengvas uždavinys žmogui, neskaičiuojančiam savo gyvenimo dienų. O skaičiuojant lengviau. Tada supranti, kad tu, kaip ir tas kitas žmogus, netrukus tapsite dulkėmis, ir laikas iki to nėra ilgas. Tai ko čia dar pūstis?