Sekmadienio homilijos

XXII eilinis sekmadienis

VIRŠ FIZIKOS

Skaitiniai
Šio pasaulio dėsnius randame patarlėse. „Ranka ranką plauna“, „Duodu, kad gaučiau“, „Už dyką ir arklys arklio nekaso“... Tai – elementari fizika: kokia jėga spaudi spyruoklę, tokia ji spaudžia atgal. Tai – tas pats energijos tvermės dėsnis: ji niekur nedingsta ir neišnyksta, bet vienos rūšies energija virsta kitos rūšies energija.
Maža dovanėlė dideliam žmogui tampa to žmogaus prielankumu, o reikiamu momentu – gal net lemtingu žodžiu, kad kažką tau svarbaus gautum. Ir įsisuka uždaras ratas – davimo ir gavimo. Kaip amžinas variklis. Dovanos, sveikinimai, kelionės, bendros šventės – daug tokių besisukančių sistemų pasaulyje. Ir šios sistemos, šie uždari ratai yra absoliučiai valdomi fizikos dėsnių.
Pavyzdžiui, vienas iš to rato dalyvių praranda aukštas pareigas, sveikatą, nuskursta, ir tas džiaugimasis vienų kitais, brangios dovanos, sveikinimai, šventės kaipmat paliauja. Yra tokia lotyniška patarlė: „draugai, kuriuos pasidarai savo turtais, mylės ne tave, bet tavo turtus“. Kaip liūdnai žmogui apsireiškia pasaulis, kuris jam dar vakar šypsojosi ir jį mylėjo, kai šiandien žmogus nebeturi pasauliui ką duoti.
Liūdna, kai mus veikia vien fizika. Fizikoje nėra meilės, vien griežtos, geležinės taisyklės. Meilės reikia ieškoti kitur, ne fizikos dėsnių valdomame pasaulyje ir ne tų pačių dėsnių valdomuose santykiuose.
Dievas moko mus pakilti virš fizikos. Jo sritis vadinama metafizika – tai, kas aukščiau fizinės tikrovės, ko nevaldo materijos dėsniai. Ir Dievas ne kartą mus ragins ir drąsins pakilti virš pasaulio dėsnių ir bandyti mylėti nesavanaudiška meile: „Keldamas pietus ar vakarienę, nekviesk nei savo draugų, nei brolių, nei pažįstamų, nei turtingų kaimynų, kad kartais jie savo ruožtu nepasikviestų tavęs ir tau nebūtų atlyginta. Rengdamas vaišes, verčiau pasikviesk vargšų, paliegėlių, luošų ir aklų, tai būsi palaimintas, nes jie neturi kuo atsilyginti“. (Lk 14, 12-14)
Žinoma, kad iškart pilnai neįgyvendinsime šių Jėzaus žodžių. Bet gal pamažu prie mano stalo ar mano bendrystės rate gali atsirasti vienas kitas žmogus, negalintis man duoti grąžos. Daugiau gyvenimo atsiranda, kai kažkas išdrįsta atverti tas uždaras sistemas, tuos uždarus ratus. „Jei mylite tuos, kurie jus myli, tai koks čia jūsų nuopelnas? [...]. Jei darote gera tiems, kurie jums gera daro, tai koks jūsų nuopelnas?“ (Lk 6, 32-33) – klausia Jėzus. Kartais tas sulaužytas ratas, atverta sistema jau šiame pasaulyje atneša grąžą, pranokstančią skaičiavimus.
Mes nejučiomis skirstome žmones į didelius ir mažus, svarbius ir nereikšmingus. Daugelis maloniai šypsosi direktoriui, ir dažnas leidžia sau nepastebėti valytojos ar sargo.
Ši istorija atsitiko vienai moteriai, dirbančiai prie šaldymo kamerų – didelių šaldytuvų, į kuriuos žmogus gali įeiti, tik jie užsitrenkia iš lauko ir iš vidaus jų neatidarysi. Tos moters nelaimei ji užsitrenkė pačioje darbo pabaigoje, kai visi bendradarbiai išėjo namo. Moteris suprato, kad pagalbos neprisišauks ir iki ryto mirtinai sušals.
Bandant susitaikyti su šiomis mintimis po valandos atsiveria šaldytuvo durys. Jas atidaro sargas.
– Kaip tu mane suradai? – pilna nuostabos ir džiaugsmo klausia moteris.
– Tu vienintelė su manimi pasisveikindavai, ir aš tave įsidėmėjau. Kai visi išėjo, pasigedau tavęs ir ėjau ieškoti. Suradau čia.
Dievas į pasaulį ateina ne kaip didelis, o kaip mažas žmogus. Jis gimsta vargingoje šeimoje. Jo tėvai šventykloje aukoja varguolių auką. Jeigu dairysimės vien į didelius žmones, ieškosime jų draugystės ir prielankumo, galime pražiūrėti Jėzaus draugystę, nes jis ateina kaip mažas.
Viena moteris sako sūnui:
– Pasisveikink, čia mūsų seniūnas.
Būtų nuostabu, jeigu ji taip mokytų pasisveikinti su kiekvienu žmogumi, nes jis žmogus, Dievo vaikas.
Ir patys nebijokime būti maži, rinktis paskutines vietas, tarnauti. Jėzus taip rinkosi. Siauras kelias, ankšti vartai, paskutinės vietos, tarnavimas kitiems – tai garantuotos Dangaus prieigos.
Ir čia visada laisva, jokios konkurencijos. Dėl aukštesniųjų vietų, kurios anaiptol negarantuoja Dangaus, vyksta aršios kovos. O čia – nori ir eik tiesiai prie Dangaus vartų.