Sekmadienio homilijos

XXI eilinis sekmadienis

SIAURI VARTAI

Skaitiniai
Vis kalbėjome apie tikėjimą. Šiandien Šventasis Raštas užsimena apie tikėjimo siekinį – sielos išganymą.
„Ar maža bus išgelbėtų?“ – kažkas klausia Jėzaus. Jis atsako: „Pasistenkite įeiti pro ankštus vartus“.
„Viešpatie, o kur tie vartai?“ – galėtume paklausti mes. Kur tie ankšti vartai, vedantys į išgelbėjimą, į Dangų?
Pasakose dažnai kalbama apie vartus į kitą tikrovę, kitą pasaulį. Neretai tie vartai yra sunkiai prieinamose vietose, stačiame kaip siena kalno šlaite ir atrandami labai nelengvai, sulaukus tam tikros dienos, tam tikro saulės ar mėnulio šešėlio, atsidarantys tik ištarus paslaptingus žodžius ar turint nepaprastą raktą.
Į Dangų vedantys vartai nėra taip paslėpti ir sunkiai prieinami paprastam žmogui. Jie arti mūsų. Kadangi Jėzus išganymą susiejo su Bažnyčia, tai pasižvalgę po bažnyčios pastato vidų galime pamatyti tuos vartus. Neretai jie būna apdulkėję, aptraukti voratinkliais, nes mažai kas jais naudojasi.
Na, ar jau supratote, kas yra tie vartai?
Taip, tai klausyklos – Išpažinties, arba Atgailos sakramento, vietos.
Mes dažnai neįvertiname šio sakramento dovanos. O jis mums atveria Dangų. Šie Bažnyčios rakandai, panašūs į dėžes ar spintas, yra tikri vartai į Išgelbėjimą. Anglų krikščionis rašytojas Clive Staples Lewis pasakoja, kaip karo metais, ant Londono krentant bomboms, vaikai atranda kelią į nuostabią Narnijos šalį būtent per spintą.
Garsus protestantas yra pasakęs, kad jis pavydi katalikams klausyklos ir Atgailos sakramento, per kurį baisusis Dievo teismas perkeliamas į šiandieną ir įvykdomas visai nebaisiu būdu: žmogus pats apkaltina save už savo nuodėmes, o Dievas jį išteisina ir leidžia gyventi ramybėje.
Režisieriaus Martin Scorsese filme „Tyla“ rodoma, kaip į Japoniją krikščionių persekiojimo metu vyksta du jauni jėzuitai misijonieriai. Vienas tuoj pat nužudomas. Mirtis tyko visur. Krikščionys statomi į eiles, ant žemės padedamas kryžius, ir reikia jį užminti. Kas tai padaro, tas laisvas. Kas neuždeda kojos ant kryžiaus, tam čia pat perpjauna gerklę.
Vienas japonas vis eina Išpažinties ir prisipažįsta, jog iš baimės išsigynė tikėjimo. Daugybę kartų. Jaunam misionieriui net nemalonu į jį žiūrėti. O gale filmo jėzuitas tampa krikščionis persekiojančios valdžios kolaborantu, o daugkart Išpažinties ėjęs ir savo tikėjimo išdavystes apgailėjęs japonas vieną lemtingą kartą neišsižada tikėjimo, neužmina kryžiaus ir miršta kankinio mirtimi. Kankinystė yra tiesus kelias į Dangų.
Išpažintis yra siauri vartai į Išganymą. Nėra lengva galvoti apie savo nuodėmes. Nėra malonu jas prisiminti. Nėra paprasta dėl jų gailėtis. Sunku pasiryžti daugiau nebenusidėti. Iššūkis eiti ir išpažinti jas kunigui, o paskui taisytis.
Klausykla nėra ta vieta, kurioje reikėtų pasakoti, kokie mes geri ir kokie nevykėliai visi aplinkui. Ir Išpažintis neturėtų būti, anot Georges Bernanos „Kaimo klebono dienoraščio“, kaip matinis stiklas, kuris praleidžia šviesą, bet nieko neparodo. Kaip labai konkretūs ir aiškūs yra Dievo įsakymai, taip gana konkrečios ir aiškios yra mūsų nuodėmės. Norėdami atlikti gerą Išpažintį susiraskime seną maldaknygę ir perskaitykime sąžinės sąskaitą. Nustebsime pamatę tiksliai įvardintą ne vieną mūsų nuodėmę, kurios galbūt net nepastebėjome.
Vieną rugsėjo pirmąją profesorius labai profesoriška pavarde Uždavinys studentams patiems apsvarstyti paliko paprastą mintį:
- Galima mokytis, galima nesimokyti. Na, ir patys pagalvokit, kas iš to seka.
Ir krikščioniškame gyvenime – lygiai taip pat. Galima stengtis, bandyti įeiti pro ankštus vartus ir galima nesistengti. O Evangelija jau šiandien parodo, kur veda vienas ir kitas kelias.