Sekmadienio homilijos

XVIII eilinis sekmadienis

PROTINGUMAS IR KVAILYBĖ

Skaitiniai
Rugpjūtis prasidės rytoj, o rugiapjūtė jau prasidėjus. Derlingais Suvalkijos laukais lyg kokie dideli vabalai ropoja kombainai, rūpestingai rinkdami vasaros dovanas.
Evangelija irgi kalba apie derlių ir su juo susijusius rūpesčius. „Vieno turtingo žmogaus laukai davė gausų derlių, ir jis ėmė pats vienas sau svarstyti: „Ką man čia dabar padarius? Neturiu kur sukrauti derliaus. [...] Štai ką padarysiu: nugriausiu savo klojimus, statysiuos didesnius ir į juos sugabensiu visus javus ir visas gėrybes“ (Lk 12, 12-18).
Kas čia ne taip? Viskas teisinga ir logiška. Jeigu tokiu klausimu su jumis pasikalbėti ateitų kaimynas ūkininkas, turbūt patartumėte tą patį. Protingas sprendimas, nieko neprikiši. Ypač kai Ukrainos grūdai stringa uostuose.
Bet iš Dangaus ateina kitoks atsakymas. Kas yra protingiausias sprendimas svarstant žmogiškai, nebūtinai yra protingiausia Dievo žvilgsniu. Ten, iš aukštai, daug geriau viskas matosi – kas protinga ir kas kvaila.
Protingumas ir kvailumas apsireiškia ilgoje perspektyvoje. Protingas yra tas, kuris tampa amžinai turtingas, kvailas – kas įpuola į amžiną vargą. Šalia palyginimo apie turtuolį, kurio turtai dar padidėjo paskutinę jo gyvenimo dieną, galime prisiminti ir kitą palyginimą apie žmogų, kuris surado paslėptą lobį ir pardavęs visa, ką turi, ėjo nusipirkti tą žemę ir išsikasti lobį. Tai pasakojimas apie žmogų, kuris, sužinojęs apie amžinybėje jo laukiančią laimę, nebijo šioje žemėje žmonių akimis tapti vargingu ir kvailu ir viską aukoti dėl amžinosios laimės.
Neįmanoma būti protingu sykiu pasaulio ir Dievo akyse. Nes kas protinga pasaulio akimis, Dievo akimis yra kvaila. Ir atvirkščiai. Pagal kurį matą mes norime būti protingi – pasaulio, žmonių ar Dievo?
Šventajame Rašte žodžiu „kvailybė“ vadinamas netikėjimas. ‘Nėra jokio Dievo’, – pasakė kvailys savo širdyje, (Plg. Ps 14, 1) – skaitome Šventajame Rašte. Netikėjimas yra tikroji kvailybė. Ir net jeigu tas turtingas žmogus, kurio laukai davė gausų derlių, turėtų mirti ne artimiausią naktį, bet po dešimt, dvidešimt ar penkiasdešimt metų, vis tiek rūpintis žemiška gerove ir neprisiminti Dangaus būtų kvaila.
Tai, su kuo mes taip tiesiogiai tapatiname laimę, – turtas – nėra ją garantuojantis dalykas. Jei kas ir turi apsčiai, jo gyvybė nepriklauso nuo turto, – sako Jėzus. Ir ne tik gyvybė, sveikata, bet ir širdies ramybė, geri santykiai. Esminiai laimės ingredientai nuo turto nepriklauso.
Melskime Dievą išminties – tikrojo protingumo. Tegul pati malda mus moko elgtis ir rinktis protingai. Ne žmonių akyse, bet Dievo.