Sekmadienio homilijos

XVI eilinis sekmadienis

SVETINGUMAS

Skaitiniai
Šiandien – svečių diena. Šventojo Rašto skaitiniai apie tai pasakoja. Abraomą aplanko trijulė, kurioje įžvelgiame Dievo – Švenčiausiosios Trejybės – apsilankymą. Šios istorijos įkvėptas rusų vienuolis Andrėjus Rubliovas nutapo (sakoma užrašo) kanoniniu tapusį atvaizdą – Švenčiausios Trejybės ikoną. Trys angeliškos išvaizdos būtybės susėdę aplink stalą, Abraomo paruoštas vaišes. Prie stalo palikta vieta jam. Ir kiekvienam, kuris medituos šią ikoną.
„Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu. Jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi“ (Apr 3, 20), – Apreiškimo knygoje Jėzaus vardu kalba Jonas. Į kokias duris Jėzus beldžia? Kokias duris Jam reikia atverti? Turbūt širdies duris.
Evangelijoje skaitome, kaip į svečius pas Mariją ir Mortą ateina Jėzus. Ar čia tik ne Lozoriaus seserys ir jo namai Betanijoje, kur Jėzus mėgdavo apsistoti? Taip, būtent jie.
Dievui patinka lankytis pas žmones. Kiek Evangelijoje užrašytų istorijų apie Jėzaus, Dievo, apsilankymus pas žmones...
Jis – Kanos vestuvių svečias.
Jį matome Simono Petro uošvijoje.
Jis svečiuojasi fariziejaus Simono namuose.
Priima muitininko Levio, būsimo apaštalo Mato, svetingumą.
Pats įsiprašo į mažaūgio muitininko, muitininkų viršininko, Zachiejaus namus: „Zachiejau, greit lipk žemyn! Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose“ (Lk 19, 5), – sako Jis medyje kaip prinokęs vaisius kadaruojančiam turtuoliui.
Jėzus sutinka eiti į šimtininko namus. Tik šis paskutiniu momentu susigriebia nesąs vertas po savo stogu priimti tokį didelį svečią.
Tai čia – aprašytos istorijos. O kiek neaprašytų?
Laiško žydams autorius ragina krikščionis nepamiršti svetingumo, „nes per jį kai kurie patys to nežinodami buvo priėmę viešnagėn angelus“ (Žyd 13, 2). Ką ten angelus, kartais net patį Dievą.
Mums reikėtų nepamiršti savo senolių išminties: svečias į namus – Dievas į namus. Gili, graži mintis. Ja esame panašūs į rytiečius, kuriems svetingumas yra šventas dalykas.
Scena iš filmo „Karo žvėris“ („The beast of war“). Tai filmas apie rusų karą Afganistane. Dieną tankų grupė atliko baudžiamąją akciją, pavadintume – operaciją: susprogdino afganų kaimą, iššaudė žmones. Likusių gyvų moterų akivaizdoje tanko vikšrais sutraiškė vieną afganą. Naktį prie laužo rusų armijoje tarnaujantis afganas viršila pasakoja, kokie trys žodžiai geriausiai apibūdina visą afganų kultūrą.
Pirmasis – svetingumas. Jei į tavo namus užsuko žmogus, nesvarbu, kas jis būtų, jis tavo svečias. Turi jį pamaitinti ir apsaugoti nuo pavojų.
Antrasis žodis – kraujo kerštas. Už kraują turi atkeršyti krauju.
Trečiasis – pasigailėjimas. Jei kas nors tavęs paprašo pasigailėjimo, turi jį priimti kaip svečią: pamaitinti ir apsaugoti nuo priešų.
– O jeigu aš nužudžiau tavo brolį ir prašau pasigailėjimo? – klausia jaunas tankistas, tas pats, kuris tanko vikšrais traiškė žmogų.
– Tada aš turiu priimti tave kaip svečią – pamaitinti ir apsaugoti nuo pavojaus, – paaiškina afganas viršila.
Vėliau tam kareiviui tikrai reikės prašyti pasigailėjimo. Kuo tai baigsis, galima pažiūrėti filme.
Svetingumas, pasirodo, susijęs su pasigailėjimu, gailesčiu, atleidimu. Kultūros, kurias laikome atsilikusiomis (Afganistanas lyginant su mumis gyvena maždaug XVI amžiuje), kartais turi didesnės išminties ir kilnumo nei moderniausios.
Dievas ateina į svečius pas žmogų. Atkreipkime dėmesį į Jo santūrumą. Dievas leidžia žmogui būti šeimininku ir valdovu. Kaip kantriai Jis laukia, kol Abraomas paruoš vaišes – iškeps papločių ir avinėlį. Įsivaizduokite, kiek tai užtrunka. Koks santūrus Jis pas Mariją ir Mortą, Kanos vestuvėse. Būdamas pas žmones Jis priima jų tvarką.
Apsilankęs pas juos kaip svečias Dievas ir žmones kviečia pas Save į svečius. Kiekvieną sekmadienį Jis laukia mūsų. Jis turi Savo namus kiekviename miestelyje. Jį aplankyti nesunku. Kelias į Jo namus nėra ilgas. Pasisvečiavimas pas Jį į mūsų gyvenimą atneša daug šviesos ir ramybės.
– Ką tau duoda, kad tu kiekvieną sekmadienį eini į bažnyčią? – klausia viena moteris savo kaimynę.
– O ką tau duoda, kad tu neini? – klausimu atsako ši. – Aš ten randu ramybę.
Tikras šventimas, širdžių bendrystė yra ne veltui praleistas laikas. Gyvenimo pabaigoje turbūt gailėsimės dėl galybės tuščiai išeikvoto laiko, bet tikrai nesigailėsime dėl to, kurį praleidome gilioje bendrystėje su žmonėmis ar su Dievu, maldoje, Jo namuose. Tai – prasmingiausias laikas.
Vienas keisčiausių Dievo įsakymų – sekmadienį švęsk – būtent į tai ir kviečia. Sekmadienį, kaip Morta, galime daryti gera Dievui ir žmonėms. Bet nepamirškime, kad žmogui ir Dievui be fizinio patarnavimo labai brangus ir santykis. Pavadinkime tai kontempliacija, kai žvelgi į Kitą, esantį prieš tave, ir laikai Jį didžiausiu gėriu, svarbiausiu Asmeniu. Tokią laikyseną parodo Mortos sesuo Marija.
Vienas kunigas, jau amžiną atilsį, tarp svarbiausių gyvenimo principų turėjo šį: žmogus, esantis prieš tave, yra pats svarbiausias. Žmogui parodomas didžiausias svetingumas, kai jam visu savimi paliudiji – tu vertingas, tu svarbus, tu geras. Santykyje su žmogumi tai – tikrasis svetingumas. Santykyje su Dievu – tai gražiausia malda.