Sekmadienio homilijos

XXV eilinis sekmadienis

KAS YRA MANO ARTIMAS?

Skaitiniai
Kažin ar įstatymo mokytojas, uždavęs Jėzui patį geriausią klausimą – kaip laimėti amžinąjį gyvenimą, – nežinojo, kas yra jo artimas. Šį papildomą klausimą jis užduoda norėdamas pasiteisinti. Bet Jėzus atsako ir į jį. Netikėtai, neįprastai, kaip Jėzui ir būdinga. Ir kas keisčiausia – daug išsamiau nei į pagrindinį klausimą.
Žydai skirstė žmones į savus ir svetimus: į tautiečius, Dievo tautos narius, ir svetimtaučius, pagonis. Šiuos netgi žeminančiai vadino šunimis. Ypatingą panieką buvo užsitarnavę samariečiai. Jie Asirijos tremties metu susimaišė su pagonimis, išdavė savo tautą ir savo tikėjimą. Žydai nebendrauja su samariečiais.
Atsakydamas į Rašto aiškintojo klausimą Jėzus parenka patį nemaloniausią žmogų – samarietį – ir pačią nemaloniausią situaciją. Įsivaizduok: tu sumuštas ir apiplėštas, leisgyvis ir nuogas guli pakelėje. Ar labai svarbu, kokios tautybės ar tikėjimo žmogus suteiks tau pagalbą? Kai skęsti ir esi bejėgis sau padėti, argi svarbu, kieno rankos tave išgelbės?
„Žvaigždės kartais krenta, priešas tau ištiesia ranką“... Juk būna taip, kad būtent priešas, nemėgstamiausias žmogus, suteikia pagalbą, kai visi mielieji ir brangieji staiga kažkur pranyko.
Kas yra mano artimas?
Žinoma, kad kiekvienas žmogus. Bet tas, kurį norėtume dėti į skliaustus, pašalinti iš artimųjų tarpo, užmiršti ir niekada nesutikti, taip pat yra mano artimas. Ir galbūt likimo ironija, o greičiau mylinčio Dievo ranka mus dar suves tokiose aplinkybėse, kur mano priešas, ar mažiausiai mylimas žmogus, taps didžiausiu mano geradariu.
Šiandienos Evangelija mus apdovanoja ypatingai. Ji pasako Dangaus vartų kodą. Mylėk Dievą ir mylėk žmogų. Kiekvieną žmogų. Netgi tą, tolimiausią, kuris dar nespėjo apsireikšti kaip tavo mylimas brolis.