Sekmadienio homilijos

XIV eilinis sekmadienis

KAD NEPRAŠAUTUME

Skaitiniai
Žmonėms valgant ir geriant, perkant ir pardavinėjant, sodinant ir statant Dievas siunčia į pasaulį Savo pasiuntinius skelbti apie kitokią šio laiko prasmę: „Prisiartino Dievo Karalystė. Atsiverskite“.
Dar septyniasdešimt du mokiniai siunčiami tai pačiai misijai, kaip ir dvylika. Be piniginės, be krepšio, neturtingi ir neįtakingi, nesaugūs kaip avinėliai tarp vilkų, pasiremdami tik Viešpaties Žodžiu ir kartu žengiančio mokinio tikėjimu jie eina pranešti apie naują, ne šio pasaulio Karalystę.
O kuo ta Karalystė geresnė už šio pasaulio karalystes ir valstybes? Kad ir mūsų, pavyzdžiui. Geri keliai, greitas internetas, komunikacijos priemonės, graži gamta.
Šiandien sėkmingiausi pasaulio žmonės yra maždaug 30-35 metų amžiaus, turintys gerus darbus ir atlyginimus, gražius namus. Jiems tarsi nieko netrūksta. Bet kartais jie tokie liūdni ir susirūpinę, tarsi žvelgtų į priešais atsivėrusią tuštumą.
Jaunuolis, pasilikęs vienas, nepajėgiantis ištverti tylos, bėgantis nuo savęs į skaitmeninę erdvę, paviršutiniškus santykius, bet kur, kad tik nejaustų liūdesio ir slegiančios, geliančios tuštumos.
Senas žmogus, bebaigiąs šį gyvenimą. Kokių sunkių būna senatvių skurde ir ligose. Liūdnai atrodo apleistų senų žmonių būtis.
Bet jeigu randi tuose gyvenimuose tikėjimą, viskas ima rodytis kitaip, viskas nušvinta nauja šviesa, atsiranda kažkoks gylis, nauja dimensija, kur išorė nebevaidina tokio reikšmingo vaidmens, kur jauti ir žmogaus akyse matai kitą gyvenimą.
To kito gyvenimo, tos naujos dimensijos skelbti ir eina apaštalai.
Vienas režisierius po savo spektaklio įsimaišė tarp žiūrovų ir paklausė vieną jų, kaip šis suprato spektaklį. Išgirdęs atsakymą tarė: „Jūs visiškai nieko nesupratote“. Jeigu mes tai išgirstume, būtų nepatogu, bet galėtume spektaklį pažiūrėti dar kartą ir suprasti teisingai. Liūdniau, jei po mirties tokius žodžius išgirstume iš Visatos Režisieriaus.
Po kelių dešimčių metų gulėsime kapuose – Alksnėnų, Vilkaviškio ar kitur. Ar nebūsime tada verti, kad ant mūsų paminkų iškaltų žodžius: „Čia guli žmogus, kuris išėjo iš šio pasaulio taip ir nesupratęs, kam į jį buvo atėjęs“?
Galbūt per likusį gyvenimą sunešiosime ne vieną porą batų, sudėvėsime nemažai drabužių, gražesnių ar kuklesnių, suvalgysime tonas maisto, skanesnio ar prastesnio, susidarys nemažas skaičius valandų, praleistų prie žydrųjų ekranų. Bet ar nepritruks kažko svarbiausio, į ką kviečiama žodžiu: „Atsiverskite“?
Graikiškas žodis metanoia („atsiversti“) reiškia „širdies perkeitimas“. Atsiversti – tai perkeisti širdį ir jos pamatinę nuostatą: gyventi sau ar gyventi Kristui, siekti vien šio pasaulio dalykų ar rūpintis amžinaisiais, žiūrėti savęs ar tarnauti kitiems?
Ir kitas žodis, padedantis geriau suprasti atsivertimą – tai, iš ko reikia atsiversti, – nuodėmė. Graikiškas žodis hamartia („nuodėmė“) reiškia nepataikymą į taikinį, šūvį pro šalį. Ir dvylika apaštalų, ir septyniasdešimt du kiti mokiniai Jėzaus siunčiami, kad žmonės savo vienetiniais gyvenimais nešaudytų pro šalį.
Taikinys yra Dievo Karalystė, Amžinieji Namai, nesibaigianti laimė. Į čia ir taikykimės savo darbais, pastangomis, širdimi ir jos siekiais. Ir šiandien ką nors padarykime dėl Amžinybės.