Sekmadienio homilijos

Kristaus Kūno ir Kraujo šventė

JO IR MŪSŲ KŪNAS

Skaitiniai
Retai mes gauname pamatyti tikrovę iš anapus, iš Amžinybės, iš Dievo pusės. Bet kartais tokia proga pasitaiko. Ir šiandien – viena iš jų. Pamatome, kas darosi toje anoje pusėje, kai kažkas šiapus išdrįsta laikytis Jėzaus žodžių: „Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa [...] bus jums pridėta“ (Mt 6, 33).
Į šiuos žodžius atsiliepė visa minia. Apie penki tūkstančiai vyrų. Jie viską paliko – savo kasdienius rūpesčius, darbus ir visą dieną praleido su Jėzumi klausydami Jo mokymo. Šią konkrečią dieną šie konkretūs žmonės labai konkrečiai ieškojo Dievo Karalystės ir Jo teisumo.
Jėzuje, įsikūnijusiame Dieve, matome tai, kas Danguje vyksta kaskart, kai žemėje kažkas išdrįsta žaisti pagal Dangaus taisykles. Dangus ima rūpintis, kaip pagelbėti tiems, kurie dėl Jo apleido save ir savus rūpesčius.
Iš evangelisto Luko pasakojimo gali pasirodyti, kad apaštalai pirmi susirūpina žmonėmis, kaip juos pamaitinti ir apnakvindinti. Bet Jono Evangelijoje Pats Jėzus užduoda provokuojantį klausimą, žvelgdamas į minią: „Kur pirksime duonos jiems pavalgydinti?“ (Jn 6, 5). Ir evangelistas priduria: „Jis klausė mėgindamas [...], nes pats žinojo, ką darysiąs“ (Jn 6, 6).
Pasirinkę Dievą, Jo Karalystę ir teisumą nelieka apleisti, net jei iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Dievas nesirūpina, kad Jis užsiėmęs šimtais kitų dalykų, kad Jis nemato ar net miega, kaip anuomet valtyje. Dievo Karalystės, Jo teisybės ir Jo garbės ieškojimas visada užgauna kažkokią stygą, kuri garsiai skamba tenai, anapus, ir mobilizuoja Dangų.
Nori nustebinti Dangų? Pamėgink gyventi pagal Jį. Mes ne sykį matome Jėzų, nustebintą žmonių tikėjimo. Jis stebisi kariškio šimtininko tikėjimu, sirofinikietės moters tikėjimu, vargšės našlės tikėjimu, išreikštu didele auka, nors mažu pinigu. Monsinjoras Alfonsas Svarinskas nesistebėdavo, kai jo draugai partizanai sovietų kankinami palūždavo ir išduodavo kitus. Jis stebėdavosi, jei kažkas ištverdavo kankinimus ir neišduodavo. Lengva gyventi pagal pasaulį išduodant Dangų, Dievo Karalystę ir Jo teisumą. O ištverti ištikimybėje Dievui ir Dangui – sunku. Bet įmanoma.
Šiandien girdime, kaip Dangus laimina minią – penkis tūkstančius vyrų, kurie išdrįso vieną ar kelias dienas pagyventi su Jėzumi.

Tiesa, reikia pasakyti ir tai, kad gyvenimu dėl Dievo ir dėl Dangaus galima pateisinti didžiausią egoizmą ir nemeilę žmonėms. Aš labai myliu Dievą, rūpinuosi Dangaus Karalyste, todėl turiu teisę nekęsti žmonių ir juos niekinti. Čia pats liūdniausias tikėjimo iškrypimas, apie kurį apaštalas Jonas sako: „Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato.“ (1 Jn 4, 20)
Šiandien Kristaus Kūno šventė. Dievas priima kūną. Žmogaus kūną, beje. Tokį, kaip mūsų ir tų, kurių nemėgstame. Nori mylėti Dievą, turi mylėti Jį su kūnu. Ne vien kaip idėją ar visišką anapusybę. Bažnyčia yra Kristaus Kūnas. Kiekvienas pakrikštytasis yra Jo kūnas. Ir kadangi esame katališkiškas kraštas, daugelis mūsų priešų, nemėgstamų, nemylimų žmonių, yra pakrikštyti, kaip ir mes, ir sudaro tą patį Kristaus Kūną.
Jei sakau „amen“, o „amen“ reiškia „tai yra tiesa“, kai kunigas prieš mane iškelia konsekruotą ostiją, turiu lygiai sakyti „amen“ („tai yra tiesa“), kad Kristaus Kūnu tampa ne tik ostija, duona, bet ir kiekvienas pakrikštytas žmogus ir kiekvienas Komuniją – Kristaus Kūną – priėmęs žmogus.
Prisimenate, kaip kun. Juozas Zdebskis sakydavo keldamas iš balos ir į savo žigulį sodindamas girtuoklį? „Čia yra girtas Kristaus veidas“. Kiek daug tokių girtų, sužeistų, negražių Kristaus veidų yra aplinkui. Jėzus visai nesidžiaugtų, jei mes suklupę Jį garbintume Švenčiausiame Sakramente, bažnyčios pastate, ostijoje, o niekintume namiškyje, sužeistame, puolusiame žmoguje.
Vienas Bažnyčios Tėvų, kalbėdamas didikams, kurie skriausdavo vargšus, o sekmadieniais eidavo Komunijos, pasakė tokius žodžius, sudėtus į Jėzaus lūpas: „Kam tu stiebiesi pabučiuoti mano veidą, jei savo batais su išlindusiomis vinimis žeidi mano kojas?“
Kristaus Kūno šventė neatskirama nuo žmogaus, nuo kiekvieno žmogiško kūno. Mes esame Jam labai artimi kūniškai. Jo Kūnas – ne tik Eucharistija. Jo Kūnas – ir mes. Ir nors tai atrodo mažiau sakralu už tą altoriuje, auksuotuose induose laikomą Kristaus Kūną, šis mūsų kūniškumas nėra mažiau sakralus, mažiau brangus Kristui.
Kristaus Kūno ir Kraujo šventė nėra vien Kristaus atminimas, minėjimas, gražus pagerbimas procesija. Tai visų mūsų, turinčių žmogišką kūną, šventė. Su Dievu mus jungia ne tik tikėjimas, bet ir mūsų kūnas. Toks pats kūnas, kokį priėmė Kristus.


JO IR MŪSŲ KŪNAS
Retai mes gauname pamatyti tikrovę iš anapus, iš Amžinybės, iš Dievo pusės. Bet kartais tokia proga pasitaiko. Ir šiandien – viena iš jų. Pamatome, kas darosi toje anoje pusėje, kai kažkas šiapus išdrįsta laikytis Jėzaus žodžių: „Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa [...] bus jums pridėta“ (Mt 6, 33).
Į šiuos žodžius atsiliepė visa minia. Apie penki tūkstančiai vyrų. Jie viską paliko – savo kasdienius rūpesčius, darbus ir visą dieną praleido su Jėzumi klausydami Jo mokymo. Šią konkrečią dieną šie konkretūs žmonės labai konkrečiai ieškojo Dievo Karalystės ir Jo teisumo.
Jėzuje, įsikūnijusiame Dieve, matome tai, kas Danguje vyksta kaskart, kai žemėje kažkas išdrįsta žaisti pagal Dangaus taisykles. Dangus ima rūpintis, kaip pagelbėti tiems, kurie dėl Jo apleido save ir savus rūpesčius.
Iš evangelisto Luko pasakojimo gali pasirodyti, kad apaštalai pirmi susirūpina žmonėmis, kaip juos pamaitinti ir apnakvindinti. Bet Jono Evangelijoje Pats Jėzus užduoda provokuojantį klausimą, žvelgdamas į minią: „Kur pirksime duonos jiems pavalgydinti?“ (Jn 6, 5). Ir evangelistas priduria: „Jis klausė mėgindamas [...], nes pats žinojo, ką darysiąs“ (Jn 6, 6).
Pasirinkę Dievą, Jo Karalystę ir teisumą nelieka apleisti, net jei iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Dievas nesirūpina, kad Jis užsiėmęs šimtais kitų dalykų, kad Jis nemato ar net miega, kaip anuomet valtyje. Dievo Karalystės, Jo teisybės ir Jo garbės ieškojimas visada užgauna kažkokią stygą, kuri garsiai skamba tenai, anapus, ir mobilizuoja Dangų.
Nori nustebinti Dangų? Pamėgink gyventi pagal Jį. Mes ne sykį matome Jėzų, nustebintą žmonių tikėjimo. Jis stebisi kariškio šimtininko tikėjimu, sirofinikietės moters tikėjimu, vargšės našlės tikėjimu, išreikštu didele auka, nors mažu pinigu. Monsinjoras Alfonsas Svarinskas nesistebėdavo, kai jo draugai partizanai sovietų kankinami palūždavo ir išduodavo kitus. Jis stebėdavosi, jei kažkas ištverdavo kankinimus ir neišduodavo. Lengva gyventi pagal pasaulį išduodant Dangų, Dievo Karalystę ir Jo teisumą. O ištverti ištikimybėje Dievui ir Dangui – sunku. Bet įmanoma.
Šiandien girdime, kaip Dangus laimina minią – penkis tūkstančius vyrų, kurie išdrįso vieną ar kelias dienas pagyventi su Jėzumi.

Tiesa, reikia pasakyti ir tai, kad gyvenimu dėl Dievo ir dėl Dangaus galima pateisinti didžiausią egoizmą ir nemeilę žmonėms. Aš labai myliu Dievą, rūpinuosi Dangaus Karalyste, todėl turiu teisę nekęsti žmonių ir juos niekinti. Čia pats liūdniausias tikėjimo iškrypimas, apie kurį apaštalas Jonas sako: „Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato.“ (1 Jn 4, 20)
Šiandien Kristaus Kūno šventė. Dievas priima kūną. Žmogaus kūną, beje. Tokį, kaip mūsų ir tų, kurių nemėgstame. Nori mylėti Dievą, turi mylėti Jį su kūnu. Ne vien kaip idėją ar visišką anapusybę. Bažnyčia yra Kristaus Kūnas. Kiekvienas pakrikštytasis yra Jo kūnas. Ir kadangi esame katališkiškas kraštas, daugelis mūsų priešų, nemėgstamų, nemylimų žmonių, yra pakrikštyti, kaip ir mes, ir sudaro tą patį Kristaus Kūną.
Jei sakau „amen“, o „amen“ reiškia „tai yra tiesa“, kai kunigas prieš mane iškelia konsekruotą ostiją, turiu lygiai sakyti „amen“ („tai yra tiesa“), kad Kristaus Kūnu tampa ne tik ostija, duona, bet ir kiekvienas pakrikštytas žmogus ir kiekvienas Komuniją – Kristaus Kūną – priėmęs žmogus.
Prisimenate, kaip kun. Juozas Zdebskis sakydavo keldamas iš balos ir į savo žigulį sodindamas girtuoklį? „Čia yra girtas Kristaus veidas“. Kiek daug tokių girtų, sužeistų, negražių Kristaus veidų yra aplinkui. Jėzus visai nesidžiaugtų, jei mes suklupę Jį garbintume Švenčiausiame Sakramente, bažnyčios pastate, ostijoje, o niekintume namiškyje, sužeistame, puolusiame žmoguje.
Vienas Bažnyčios Tėvų, kalbėdamas didikams, kurie skriausdavo vargšus, o sekmadieniais eidavo Komunijos, pasakė tokius žodžius, sudėtus į Jėzaus lūpas: „Kam tu stiebiesi pabučiuoti mano veidą, jei savo batais su išlindusiomis vinimis žeidi mano kojas?“
Kristaus Kūno šventė neatskirama nuo žmogaus, nuo kiekvieno žmogiško kūno. Mes esame Jam labai artimi kūniškai. Jo Kūnas – ne tik Eucharistija. Jo Kūnas – ir mes. Ir nors tai atrodo mažiau sakralu už tą altoriuje, auksuotuose induose laikomą Kristaus Kūną, šis mūsų kūniškumas nėra mažiau sakralus, mažiau brangus Kristui.
Kristaus Kūno ir Kraujo šventė nėra vien Kristaus atminimas, minėjimas, gražus pagerbimas procesija. Tai visų mūsų, turinčių žmogišką kūną, šventė. Su Dievu mus jungia ne tik tikėjimas, bet ir mūsų kūnas. Toks pats kūnas, kokį priėmė Kristus.