Sekmadienio homilijos

Švenčiausioji Trejybė

BEGALYBĖS NUORODOS

Skaitiniai
Iš bažnytinio humoro lobyno. Kažkokia proga susirinkę kunigai prisistatinėja: aš esu Vilniaus Šv. vyskupo Stanislovo ir šv. Vladislovo Arkikatedros Bazilikos administratorius, aš – Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo Arkikatedros Bazilikos administratorius.
– O kas tu? – klausia vieno kunigėlio.
– Aš – Švč. Trejybės klebonas.
Baigėsi Velykų laikas, prasidėjo eilinis. Jį papuoš eilinio laiko šventės: Švč. Jėzaus širdies, Kristaus kūno ir kraujo (Devintinės), netruksim švęsti Žolinę, savo Atlaidus, čia pat antaninės, joninės, petrinės... Šiandien minime Švenčiausiąją Trejybę. Be didelių iškilmių, paprastai. Iškilmingumu šią šventę pranoks ne tik Sekminės, bet ir Devintinės.
Ar Jums neatrodo, kad čia kažkas ne taip? Ar viskas tvarkoje, kad Švenčiausios Trejybės minėjimas nėra iškilmingesnis už kitas šventes? Juk Švenčiausioji Trejybė pranoksta ne tik pasaulio sukūrimą, bet ir Kristaus Įsikūnijimą, ir Jo Prisikėlimą iš mirties. Tai kokia logika pačios svarbiausios mūsų tikėjimo tiesos – Švenčiausios Trejybės – minėjimą padėti tarp eilinio laiko iškilmių?
Visgi liturginių švenčių sąrašą sudarinėjo ne pirmokai, tad kyla įtarimų, kad jie ten, Vatikane, turėjo pagrįstų motyvų.
Turbūt sunkiausias dalykas apie begalybę kalbėti tiesiogiai ir mėginti ją apibrėžti loginiais samprotavimais. Švenčiausios Trejybės paslaptis nepasiduoda žmogiškai logikai. Ji gali būti vaikiškai priimama, bet negali būti išgliaudoma kaip matematinė lygtis. Ši paslaptis kreipiasi į atvirą širdį, ne į šaltą protą. Ne mes Ją, o Ji mus apgobia, priglaudžia, užlieja. Joje mes gyvename, judame, esame. (Plg., Apd 17, 28)
Švenčiausios Trejybės šventės padėjimas tarp eilinio laiko iškilmių yra panašus į Washington Post eksperimentą, kai Bostono metro stotyje, prie durų, stovėjo ir gražiausius Bacho kūrinius griežė pasaulinio garso smuikininkas Joshua Bellas, apsirengęs kaip tie, kurie prašo išmaldos. Tūkstančiai ėjo pro šalį. Kai kurie (tiesa, tik keletas) stabteldavo paklausyti nuostabios muzikos, dažniausiai tai buvo vaikai.
Kaip pasaulinio garso virtuozas stotyje, taip Švenčiausios Trejybės šventė eiliniu laiku yra Dievo veikimo braižas. Jis nepabrėžia, neakcentuoja Savęs ir šio įvykio svarbos. Jis leidžia gyvenimui tekėti kaip tekėjus. Jis nė kiek neįsižeidžia: kaip čia tu Manęs neatpažinai? Jis eis dar ir dar kartą pro šalį. Jis dėlios mūsų kasdienybėje Savo begalybės nuorodas ir labai apsidžiaugs, kai mes kada nors stabtelsime ir atpažinsime Jo ženklus, Jį Patį šalia, Jo begalybę.
Dievas lieka ištikimas Savo stiliui. Tiek įsikūnijęs, tiek prisikėlęs, tiek įžengęs į Dangų ir atsiuntęs Šventąją Dvasią Jis veikia panašiai: paprastai, be reklamos ir pompastikos. Ir jeigu kažkur jau atsigręžė masių dėmesys ir rampų šviesos, gali būti beveik tikras, kad Dievas jau spėjo iš ten pasitraukti. Jis jau pietauja kokio muitininko namuose, šnekučiuojasi su kuo prie šulinio ar ramiai žingsniuoja kaimo keliu ar ežero pakrante.
Eilinis laikas nėra nė kiek prastesnis už šventinį. Jame irgi gali būti ištiktas netikėto susidūrimo su Juo – didingu ir paprastu, žmogišku ir paslaptingu, vienu ir triasmeniu.