Sekmadienio homilijos

Sekminės ir Tėvo diena

MARŠKINIAI, KURIUOS REIKIA IŠAUGTI

Skaitiniai
„Vargas tau, šalie, kurios karalius jaunuolis“ (Koh 10, 16).
Vis kirbėjo mintis – kas ne taip su mūsų visuomene, pasauliu: švenčiame Tėvo dieną, prieš mėnesį šventėme Motinos dieną, o tėvystę, motinystę ir šeimą šiandien reikia ginti. Ir tėvystė, ir motinystė, ir šeima stumiami į užribį, į praeitį, į pelėsiais dvelkiančią senovę.
Atsakymas, kodėl taip yra, toptelėjo kaip žaibas, nušviečiantis naktį. Ir jis labai paprastas: juvenalinė kultūra, visuomenės vaikiškumas, o tiksliau – paaugliškumas. Visas pasaulis tapęs paauglišku, ir tai yra didžiausia problema.
Politikai paaugliški. Vyriausybės paaugliškos. Partijos paaugliškos. Mada paaugliška. Menas paaugliškas. Visuomenė yra perdėm paaugliška. O jeigu taip, nėra ko norėti, kad ji brangintų tėvystę, motinystę, šeimą.
Paauglys gėdinasi savo tėvų ir šeimos. Jis ir jo karta viską geriausiai žino. O tėvai nieko neišmano. Ryškiausias tokio paaugliškumo pavyzdys mūsų padangėje – Laisvės partija. Gryna paauglių kompanija. Duokit mums pagerti, parūkyti, duokit narkotikų, o rytoj – kad ir tvanas.
Ir kas baisiausia – tokie paaugliai šokdina visus. Kai kurios Europos sąjungos diktuojamos „vertybės“ irgi panašios į paauglių baimę būti senamadiškais. Ir vieniems paaugliškai deklaruojant tokias „vertybes“, kiti paaugliškai bijo pasipriešinti ar mąstyti savo galva.
Suaugęs žmogus elgiasi kitaip. Sunkoka įsivaizduoti tėvą ar mamą, šėliojančius LGBT parade. Paauglį įsivaizduoti nesunku, bet brandų žmogų... Suaugęs žmogus nesigodoja visiems į kairę ir į dešinę, spaudai ir televizijai apie savo žaizdas, sužeidimus, lytines traumas. Jis nepadaro tų dalykų savo gyvenimo esme.
Tikrai, mūsų kultūra ir politika yra kažkokia geltonsnapiška. Labai daug žodžių, savęs rodymo, isterijos ir labai mažai kantraus, pasiaukojančio darbo. Jeigu tėvas ir mama kalbėtų tik apie save, rūpintųsi savo įvaizdžiu, visur lakstytų ir stengtųsi būti matomi, kas beliktų iš šeimos? Tėvystėje ir motinystėje yra didelė nematomo gyvenimo dalis, reikalaujanti kantrybės, galvojimo ne apie save, o apie kitą.
Šiandien dovanojama Dievo Dvasia ir padeda mums suaugti – tapti dvasiniais žmonėmis: palikti paauglišką susirūpinimą savimi ir materija, tapti žmonėmis, dovanojančiais save, pasišventusiais, atsakingais, kantriais. Šiandien meldžiame Dievo Dvasios, kad Dangaus spinduliais nušviestų mūsų klystkelius, atgaivintų nusilpusią dvasią, nuskaidrintų sielos gilumą, stiprintų tikėjimą, nuvalytų nuodėmės purvus.
Gal mes dar galime užaugti ir sukurti saugesnį pasaulį, kuriame dominuotų ne paauglio kompleksai ir puikybė, o brandus ir atsakingas žmogiškumas? Pasaulį, kuriame nereikėtų stengtis visada išlikti jaunu, nes senatvė ir pagarba būtų giminingi žodžiai. Pasaulį, kuris brangintų šeimą – tėvą ir motiną, tai, kas yra nuo amžių. Pasaulį, kuris būtų planuojamas žvelgiant į tūkstantmetę patirtį, o ne į vienadienės mados klyksmą.
Kai vienas tėvas pasigodojo kunigui, jog nesusitvarko su paaugliu sūnumi, kuris pradėjo labai keistai elgtis, rengtis, šukuotis, kunigas patarė: nufotografuok jį, galėsi anūkams parodyti, kaip jų tėvas atrodė būdamas jų amžiaus.
Viena, bet ne vienintelė bausmė paaugliškam pasauliui yra tai, kad po eilės metų apie jį spręs ir jį vertins istorija. O mūsų pergalė būtų, jei pavyktų prieš jį atsilaikyti ir siauras paaugliškas protas netaptų visus saistančiu įstatymu.