Sekmadienio homilijos

Šeštinės

KAIP NEREGIAI PRIEŠ SAULĖLYDĮ

Skaitiniai
Vėl ta pati mintis duoda paguodos: ne mažiau už praeitį mus veikia ateitis. Mums daro įtaką tai, kas įvyko mūsų gyvenime, bet dar labiau – tai, kas įvyks.
Apaštalas Paulius kalba apie mums paruoštą, mūsų laukiantį paveldėjimo turtą. Jis nesuvokiamas. Kažkas didelio mums numatyta. Gali negalvoti apie tai ir gyventi kaip gyvenęs, bet vien pasvajojimas apie būsimą tikrovę į dabartį pritraukia būsimos šviesos ir šlovės spindulius ir jais nušviečia gyvenimą.
Galvojimas apie ateitį keičia mūsų dabartį. Kai pažvelgiame į veidrodį, matome, kokie esame dabar. Rečiau pasklaidome nuotraukas ir matome, kokie buvome. Bet rečiausiai galvojame apie tai, kokie būsime. O juk ta tikrovė bus pati ilgiausia.
Mūsų kūdikystė tetruko kelis metus, dar kelis – vaikystė, po to dar kelis – paauglystė. Jaunystė – ne ką ilgiau. Suaugystė – ilgiausiai. Galiausiai bus amžinybė, kaip nuolatinis „dabar“.
Apie ateitį galvoti svarbu. Nebūtina vien apie Dangų mąstyti. Pramaišiui galima pagalvoti ir apie pragarą ir įsivaizduoti save tenai. Juk ši galimybė irgi atvira kiekvienam iš mūsų. Mąstymas apie ateitį svarbus ir būtinas, kad gyventume teisingiau ir doriau.
Į amžinybę kol kas žvelgiame kaip į kažką mažiau tikro, kažką anapus debesų – iš mums nelabai suprantamos dvasios srities. Mus gali klaidinti ir apaštalo Pauliaus pasakymas, kad regimieji dalykai laikini, o neregimieji – amžini (2 Kor 4, 18), tarsi amžinybėje turėtume lygiai kaip šiapus būti prieš neregimybę ir tenkintis tuo, kad tai dvasiška ir tikra.
Amžinybė kaip tik ir bus praregėjimas ir to, kas buvo nematoma, atsivėrimas visu savo grožiu ir galia. Tai, ką matėme ir laikėme tikrove, nublanks prieš tai, ką pamatysime, kuo gal nelabai ir tikėjome, nes laikėme vien dvasiniu, neregimu, neapčiuopiamu dalyku. Dvasinė tikrovė taps „apčiuopiama“, jei galima taip pasakyti, – gausime akis matyti, ausis girdėti ir nežinia dar kokias galias suvokti tą – realiausią – tikrovę. O kol kas esame kaip neregiai prieš saulėlydį ar kaip kurtieji skambant gražiausiai muzikai.
Kristus žengia į Dangų. Mūsų žvilgsnį Jis nukreipia nuo laikinųjų dalykų link amžinųjų. Juos galima pasirinkti, turėti, jais džiaugtis jau šioje žemėje. Jie vadinasi „Dievo Karalystė“. O pasireiškia paprastai: sekmadienio šventimu, Išpažintimi, šventomis Mišiomis, asmenine malda, gerais darbais, meile paženklintu gyvenimu.
Mirtis netruks uždėti sankcijas viskam, kas nėra Dievo Karalystė, kas nepriklauso Jai, kas nepaženklinta Jos anspaudu. O tą anspaudą Karalius duoda mums ir sako: „Imk, ženklink, kas priklauso mano Karalystei, ką jai priskirsi tais pačiais gerais darbais, meile, malda, sakramentais“.