Sekmadienio homilijos

IV Velykų sekmadienis

GERASIS GANYTOJAS

Skaitiniai
Psichologai sako, kad žmogui lemiamą įtaką daro praeitis, ypač pirmosios gyvenimo patirtys vaikystėje. Jis gali būti sužeistas ir to sužeidimo paveiktas visam gyvenimui.
Bet praeitis ir gyvenimo patirtys nėra vieninteliai dalykai, veikiantys žmogų. Viktoras Franklis, žydų psichiatras, atsidūręs nacių koncentracijos stovykloje, savo profesiniu įpratimu stebėjo žmones. Vos peržengę koncentracijos stovyklos vartus vieni sužvėrėdavo, o kiti išsaugodavo žmogišką orumą, vieni prarasdavo viltį ir žudydavosi, kiti pakeldavo net sunkiausias sąlygas ir gyvendavo.
Viktoras Franklis užčiuopė, kas taip esmingai veikia žmogų. Tai prasmė, tikslas. Jis tai pavadina plačios reikšmės žodžiu – Logos, kuris reiškia ir Dievą. Franklis sukuria gydymo metodą, kurį pavadina logoterapija. Jo esmė paprasta: parodyk žmogui prasmę, ir jis viską pakels, ištvers, nugalės, išgis iš visų depresijų ir turės jėgų gyventi.
Savo įžvalgas, rašytas koncentracijos stovykloje ant betono maišų skiaučių, Viktoras Franklis sudėjo į knygą „Žmogus ieško prasmės“. Pirmajame puslapyje jis užrašė vedamąją knygos mintį: „Kai žinai dėl ko, nesvarbu kaip“.
Mus veikia ne vien praeitis – vaikystė, gyvenimo patirtys. Ne ką mažiau, o iš tiesų daug labiau mums daro įtaką ateitis – būsima tikrovė, mylintis Dievas, Amžinybė. Šiandien Jėzus prisistato kaip Gerasis mūsų Ganytojas, kuris mus pažįsta ir duoda mums didelę dovaną – amžinąjį gyvenimą.
Didvyžiuose teikdamas Sutvirtinimo sakramentą mūsų ganytojas vyskupas Rimantas kreipėsi į didvyžiškius pagal regioną kaip į suvalkiečius. Jis sakė: „suvalkiečiai – praktiški žmonės, paskaičiuojantys, kas apsimoka ir kas ne“. Ir tam paskaičiavimui pasiūlė mintį: ar apsimoka dėl šio trumpo gyvenimo malonumų aukoti visą Amžinybę? Ar ne labiau apsimoka dėl Amžinybės daug ką paaukoti šiame gyvenime? Kas geriau – ar trumpai pasistengti čia ir būti amžinai laimingam ten, ar viską sau leisti, o po to visko netekti, amžinai kentėti?
Bet laiminga Amžinybė nėra vien žmogaus valios pastangų rezultatas. Mes net nežinome kelio į Ją. Kelias tik vienas – Jėzus. Draugystė su Juo, ištikimybė Jam veda mus į laimę tenai. Ir ne tik Amžinybėje. Jau šiame gyvenime eidami su Jėzumi turime ramybę ir laimę. Jėzus pasiūlo gyvenimą su prasme ir be pabaigos. Kol kas niekas nepasiūlė daugiau.
Šiandien Jo žodžiai tvirti, kaip geras logoterapijos seansas: „Manosios avys klauso mano balso [...]. Aš joms duodu amžinąjį gyvenimą: jos nežus per amžius, ir niekas jų nepagrobs iš mano rankos. Tėvas, kuris man jas davė, yra aukščiau už viską, ir niekas jų neišplėš iš Tėvo rankos. Aš ir Tėvas esame viena“.
Jėzus – Gerasis Piemuo, Gerasis Ganytojas. Būdamas lygus Tėvui Jis pasirenka būti lygus ir žmogui, lygus mums. Piemuo avims pasiūlo santykį, draugystę. Mes einame į Dangų bičiuliaudamiesi, kalbėdamiesi su Juo, planuodami ir veikdami kartu.
Tolstam nuo savo vaikystės, netrukus pradėsim tolti ir nuo žemiško gyvenimo, o kažkada, juk turim tokią viltį, gyvensim Danguje regėdami Dievą. Ši paskutinė tikrovė tegul mus ir veikia.