Sekmadienio homilijos

II Velykų sekmadienis

"AŠ ŽAIZDŲ KAIP TOMAS TAVO NEREGIU“

Skaitiniai
Ar žinote, kad žmogui, norinčiam tapti vienuoliu ar kunigu, tikėjimas įvairiais naujais apreiškimais laikomas minusu, o ne pliusu? Vienuolyno vadovybė tokį patiklumą laiko kandidato trūkumu, o ne privalumu.
Šiandienos technologijos leidžia labai įtikinamai halogramomis ir 3D projekcijomis pavaizduoti ką tik nori: pasaulio pabaigą, antrąjį Kristaus atėjimą... Jėzus ragina nebūti lengvatikiais. Ne tik silpnatikiais, bet ir lengvatikiais: „Jums sakys: 'Štai jis (Mesijas) čia! Štai ten! Neikite ir nebėkite paskui juos!“ (Lk 17, 23)
Nauji apreiškimai – tai mėgstama velnio korta. Kodėl ji tokia stipri ir paveiki? Nes veikia žmogaus puikybę. Prisimenate, kokiu būdu Pilypas Neris atpažino šėtono klastą ir nepagarbino Mergelės Marijos atvaizdu prisidengusio piktojo? Jis spjovė į jį, ir Mergelės Marijos reginys dingo. Liko tik bjauri šėtono išvaizda.
– Kaip tu mane atpažinai? – paklausė jis Pilypo Nerio.
Pilypas atsakė:
– Kaip man, tokiam nuodėmingam, galėtų pasirodyti Mergelė Marija?
Jis buvo didis šventasis ir laikė save nusidėjėliu, nevertu, kad jam apsireikštų Marija. O mes, nebūdami tokie šventi, ar nelaikome savęs vertais regėjimų ar naujų apreiškimų? Puikybė, didelė puikybė...
Tikri apreiškimai nėra dažnas reiškinys. Visa, kas būtina žinoti išganymui, jau yra aiškiai apreikšta Jėzaus. Prašyti, kad Dievas dar kažką apreikštų, yra žmogaus puikybė. O ieškojimas naujų apreiškimų – tai lyg gaudymas paskalų iš Dangaus.
Taigi tikėjimas nėra lenkvatikystė. Ir Jėzus iš mūsų laukia ne lengvo, naivaus patikėjimo Juo, bet gilaus įsitikinimo Jo Prisikėlimu, Jo Asmeniu, Jo žodžių tikrumu.
Gilus tikėjimas neatsiranda be klausimų, prieštaravimų, gilinimosi, be pradinio netikėjimo, kur stiprius netikėjimo argumentus nusveria dar stipresni tikėjimo argumentai. Tomo netikėjimas, kaip sako šv. Grigalius, mums padėjo daugiau nei kitų apaštalų tikėjimas. Kodėl? Nes atsakė į mūsų abejones, klausimus, kurie mums svarbūs.
Į tikėjimą mus labiau veda ne tie, kurie lengvai įtikėjo, bet tie, kurie į tikėjimą žengė per kalnus abejonių. Gal todėl iš prigimties pragmatiškesnės sąmonės žmogus, tėvas, savo tikėjimu daro daug didesnę įtaką vaikų tikėjimui nei mama, moteris, kuri iš prigimties yra religingesnė. Gal todėl Jėzus apaštalais, o Bažnyčia kunigais pasirenka vyrus. Bažnyčia į kiekvieną naują apsireiškimą žvelgia ne su entuziazmu – kaip gerai, kaip gerai! – bet su dideliu skepsiu, sakytume – su apaštalo Tomo abejone. Jei Bažnyčia būtų lengvai priėmusi ir pripažinusi visus apsireiškimus ir regėjimus, šiandien nelabai susigaudytume, kas yra mūsų tikėjimo esmė.
Žvelgdami į Tomo tikėjimą, matome kelis svarbius dalykus. Jis gimsta bendruomenėje, Bažnyčioje ir yra neatskiriamas nuo Bažnyčios. Apaštalai susirinkę kartu švenčia antrą sekmadienį po Jėzaus Prisikėlimo. Būdamas jų tarpe Tomas sutinka prisikėlusį Jėzų. Tikėjimas duodamas Bažnyčioje ir dėl Bažnyčios.
Tomo tikėjimas gimsta iš asmeninio susitikimo su Kristumi. Tą susitikimą su Kristumi galima skirstyti į dvi dalis:
– Tomo buvimas su Jėzumi iki Jo mirties ir
– susitikimas su Jėzumi po Prisikėlimo.
Taigi net nesutikęs prisikėlusio Jėzaus Tomas jau yra labai artimas Jam: šitiek laiko praleidęs kartu su Juo, klausęs Jo mokslo, matęs stebuklus.
Negali sakyti, kad Tomas visai netikintis. Šį pirmąjį tikėjimo etapą galima pavadinti tradiciniu tikėjimu, kuris yra tvirtas pagrindas antrajam – gilesnio tikėjimo – etapui. Tad nors Tomas ir pasako daug neiginių: „jei nepamatysiu Jo rankose vinių dūrio, neįdėsiu piršto į vinių vietą, nepaliesiu Jo šono, netikėsiu“. Visi šie „ne“ yra ne atsiribojimas, išankstinis apsisprendimas priešintis, bet noras sutikti Prisikėlusįjį, kaip kiti apaštalai Jį sutiko. Visus šiuos „ne“ galima pakeisti žodžiu „noriu“: noriu pamatyti Jo rankose vinių dūrį, noriu įdėti pirštą į vinių vietą, noriu ranka paliesti Jo šoną, noriu tikėti. O tai visai kas kita negu nuodėmėje ir puikybėje užkietėjęs netikėjimas, kur žmogus, jei pripažintų tiesą, pasakytų: nenoriu, kad Dievas egzistuotų.
Šiandien dėkokime Dievui už tai, kad esame tikintys, dėkokime už tikėjimo dovaną, už tą tradicinį, nuo vaikystės perduotą tikėjimą – tėvų, Bažnyčios – ir prašykime, kad Jėzus jį augintų Savo apsilankymais, leisdamas vienaip ar kitaip, akivaizdžiai ar neakivaizdžiai liestis Jo žaizdų, valgyti su Juo ir keliauti su Juo Prisikėlusiu.