Sekmadienio homilijos

VELYKOS

PRISIKĖLĘS KRISTAU, AR MANE APLANKYSI?

Skaitiniai
Laukdami šių šv. Velykų pamaldesni katalikai su nerimu ir viltimi laukė ir antrojo Kristaus atėjimo, ir pasaulio pabaigos. Nebuvome tikri, kad Rusija nepaspaus raudono mygtuko ir neprasidės atominis karas. Dievas leido sulaukti šventės nesutirpus elementams nuo karščio. Šią planetą iš naujo gavome kaip dovaną. Tebūna pašlovintas Viešpats!
Turime gyventi toliau. Nesiliaujant karams, neišnykstant grėsmėms. Jėzaus Priskėlimas irgi nesugriovė Romos imperijos, neišlaisvino žydų, nepakeitė korumpuotos valdžios.
Ech, o taip norėtųsi, kad Velykų rytą pasaulis staiga taptų kitoks ir, kaip Izaijo pranašystėje, susidraugautų liūtas ir jautis, lokė ir karvė, vaikas kištų ranką į gyvatės urvą ir visame pasaulyje neatsitiktų nieko pikta (plg. Iz 11, 6-9).
Deja, per vėlu... Net jei nebebūtų padaryta daugiau nė vienos nuodėmės, tai, kas įvyko, kas padaryta, nebeleidžia pasauliui būti rojumi – kas padaryta Bučoje, Borodiankoje, Irpenyje, Kramatorske, Mariupolyje... Ir mūsų gyvenime yra dalykų, kurie dėl mūsų pačių arba kitų žmonių nuodėmių nebeleidžia šios tikrovės laikyti rojumi, kurie nutraukia mūsų šypsenas, draugišką žvilgsnį, gerų prisiminimų srautą...
Kaip Tu, Prisikėlęs Viešpatie, išspręsi tokius komplikuotus mūsų gyvenimus? Ką Savo Prisikėlimu atneši į juos?
Ko gero, nusivilsime, jeigu Jėzaus Prisikėlimo, Jo pergalės ženklų ieškosime politinėje tikrovėje ar ekonominiame gerbūvyje. Prisikėlęs Jėzus neina atversti Poncijaus Piloto, neprašo audiencijos pas Romos imperatorių. Jis grįžta pas tuos, kurie Jį mylėjo, nors ir silpnai, netobulai.
Velykų laiku klausysimės Evangelijos pasakojimų apie labai asmeniškus Jėzaus susitikimus su Savo mokiniais, moterimis, kurios Jį lydėjo. Prie kapo, kelyje, užrakintuose namuose ar ant ežero kranto į Savo mylimųjų širdis Jis pasės Savo Prisikėlimo džiaugsmą ir šviesą.
Pasaulis mėgins ją užgesinti grasinimais, plakimais, net žudymu. Bet nepajėgs. Susitikimo su Prisikėlusiuoju sėkla, kaip ir pats Prisikėlęs Kristus, nesunaikinama.
Rusų rašytojas Levas Tolstojus, romanų „Anna Karenina“ bei „Karas ir taika“ autorius, ilgai ieškojo ramybės. Jaunystėje galvojo ją rasti nerūpestingame ir nuodėmingame gyvenime. Nerado. Tikėjosi, gal ją atneš pasaulinis pripažinimas ir šlovė. Neatnešė. Vylėsi – gal šeimos gyvenimas ir vaikai duos ramybę. Susilaukė 13 vaikų, bet ir tai ramybės nedavė. Tačiau jis pastebėjo, kad paprasti Rusijos valstiečiai turi tai, ko jis taip ieško. Jis ėmė stebėti jų gyvenimą – vargingą, paprastą, sunkų. Ir tarsi detektyvas rado, kur slypi jų ramybės paslaptis, – asmeniniame santykyje su Kristumi.
Prisikėlusio Kristaus šviesa ir galybė dovanojama ne pasaulio valdžios struktūroms, bet tiems ir toms, kurie Jį myli, Jo laukia, kuriems Jo reikia, kurie Jo ilgisi, kuriems be Jo nėra kitos prasmės gyventi.
Pasaulis egzistuoja toliau – toks pat ciniškas ir nuodėmingas. O Prisikėlęs Kristus ir toliau ieško Jo laukiančių širdžių, kad į jas neštų Savo Prisikėlimo šviesą.