Sekmadienio homilijos
Grįžti į peržiūrą
2022-04-14
Didysis ketvirtadienis
PASKUTINĖ PAMOKA
Skaitiniai
Evangeliją pagal Joną galima dalinti į dvi dalis, dvi knygas. Pirmoji – ženklų knyga, antroji – šlovės knyga. Šiandien pradedame skaityti antrąją – šlovės – knygą.
Ar tik nebus čia kokia klaida? Juk Jėzaus šlovė spindėjo Jo stebukluose: mirusių prikėlime, ligonių gydyme, demonų išvaryme, duonos padauginime, – visame Jo galios apsireiškime nepaisant gamtos dėsnių. O antroje Evangelijos dalyje – ilgas pasakojimas apie Jo kančią, kryžių ir mirtį. Šiame kelyje Jėzus nerodo Savo galios ir nedaro stebuklų.
Klaidos nėra. Evangelistas Jonas tą ir norėjo pasakyti: Jėzaus galia ir stebuklai yra tik ženklai, tikroji Jo šlovė apsireikš Jo šventąja kančia, mirtimi ir prisikėlimu.
Šis apsireiškimas jau prasideda, kai susirinkus Velykų šventės svečiams jos Šeimininkas nusirengia viršutinius drabužius ir kaip vergas, kaip visų mažiausias plauna Savo mokiniams kojas.
Tai toks svarbus veiksmas, kad evangelistas Jonas net pamiršta papasakoti centrinį Bažnyčios įvykį – Eucharistijos įsteigimą. Jo vietoje – meilės įsakymas, testamentinė Jėzaus valia: ir jūs taip turite vieni kitiems kojas mazgoti, ir jūs taip turite vieni kitus mylėti, kaip aš jus mylėjau.
Mokiniams dar sunku patikėti, kad šis nusižeminimas ir tarnavimas veda į jų išsvajotą šlovę. Jie dar randa laiko aptarti poaukščius, hierarchijas ir pasiginčyti, kuris iš jų didžiausias. Jie net pamiršta, kaip ir mes, kad didžiausias tarp jų yra Jėzus, Kurio nesimato, Kuris pasilenkęs prie jų kojų, Kuris viską atidavęs jiems ir pasislėpęs Savo dovanoje – duonoje, Eucharistijoje.
Jo šlovė kaip ir Jo Karalystė – ne iš šio pasaulio. Pasak kardinolo Audrio Juozo Bačkio, ją priimti reikia drąsos, reikia priimti tarno pašaukimą, kryžiaus kvailybę ir apspjaudytą meilę.
Grįžti į peržiūrą