Alksnėnų parapija
Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?! (Rom 8,31)


 

Sekmadienio homilijos


Grįžti į peržiūrą

2022-03-27

IV gavėnios sekmadienis

SŪNAUS PALAIDŪNO ISTORIJA

Skaitiniai
Stebint brolžudišką specoperaciją galvoj netelpa, kaip modernus civilizuotas žmogus gali būti toks beprotis. Kaip išmintingiausiame kūrinyje, užvaldžiusiame žemę ir pavertusiame ją patogia ir miela vieta gyventi, gali glūdėti neandartalietiškas žiaurumas ir agresija?
Tikinčio žmogaus tas neturėtų stebinti. Tikintis žmogus pažįsta tikrovę, kuri visada šalia ir kuri tauriausią žmogų gali paversti žvėrimi, gyvuliu. Tai – nuodėmės tikrovė. Jos veikimas visada toks pat, ir nuodėmę lydinčios pasekmės – tokios pačios. Tai – antgamtinių, o dažnai ir materialinių gėrybių praradimas, tai – visiškas apmaudas ir liūdesys, tai – pavaldumas geismui ir kitoms nuodėmės jėgoms ir tai – puolimas žemiau už nešvariausią gyvulį.
Pasaulyje dabar daug dalykų – nuo ekonomikos iki ekologijos – apsprendžia karas, kilęs iš nuodėmės. Bažnyčia gi Gavėnios laiku mus kviečia į atgailą ir atsivertimą. Parapijose įsibėgėja rekolekcijos ir susitaikinimo pamaldos.
Turbūt nerastume gražesnio teksto, kviečiančio atgailai ir kalbančio apie Dievo meilę nusidėjėliams, kaip ką tik girdėtasis. Jis dar vadinamas Evangelija Evangelijoje. Apie jį vienas kunigas gražiai pasakė: jei dingtų Šventasis Raštas ir liktų tik Sūnaus palaidūno istorija, jos mums užtektų suprasti, kaip Dievas myli žmogų.
Prisimena vienos susitaikinimo pamaldos. Superliatyvais pristatęs besąlygišką, begalinę, visa atleidžiančią Dievo meilę, pridėjęs dar ir himną meilei, vyresnis draugas kunigas pasakė: „Bet sūnus paliko ir mėšlą, ir kiaules, ir svetimą šalį“...
Kalbėti apie Dievo gailestingumą be žmogaus atgailos – tuščias reikalas. Tai – lyg perlų barstymas kiaulėms. Pasakymas „esi geras toks, koks esi, tau nieko nereikia keisti, užtenka, kad esi savimi, nes Dievas tave myli tokį“ – tai žmogaus klaidinimas, jo palikimas svetimame krašte, toli nuo Tėvo namų.
Taip, Dievo meilė nesikeičia ir nemažėja dėl mūsų nuodėmių. Bet mūsų situacija pasiliekant nuodėmėje gerokai komplikuojasi. Ilgas pasilikimas sunkiose nuodėmėse gali sunaikinti mūsų tikėjimą ir bet kokį norą grįžti pas Tėvą. Nuodėmė juk turi ir fizinius padarinius, naikinančius žmogaus kūną, protą, psichiką. Gali sužaloti save taip, kad liksi nepajėgus jokiam santykiui su asmeniu.
Šiandien tiek daug mėginimų pateisinti nuodėmę, pasakyti, kad ji – nieko tokio. Bet tiesa yra tokia, kad nuodėmė yra Dievui priešinga tikrovė. Ir nieko čia nepakeisi. Nei edukacija, nei įstatymais, niekuo. Gali pakeisti tik žmogų – susiaurinti, sukvailinti, sužaloti, padaryti mankurtu. Gali jį šiek tiek patogiau įkurdinti svetimame krašte, surasti bendraminčių, gal net suburti bendruomenę sakančių: „Tu – ne vienas, mes visi tokie“. Bet svetimo krašto nepaversi Tėvo namais. Žmogus vis tiek vienatvės ir tikrumo momentais pajus, kad tai netiesa, kad čia – svetima šalis. Širdy besimainantys liūdesys ir ilgesys grauš ir trauks link gimtųjų namų.
Filosofas Juozas Girnius knygoje „Žmogus be Dievo“ sako, kad apie Dievo buvimą liudija viskas, net bedieviško gyvenimo tuštuma ir beprasmybė.
„Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado“ – skaudus, bet išganingas atpažinimas tiesos ir melo, tikrosios savo padėties. Jis vienintelis ant žmogiškumo ribų balansuojančiam sūnui duoda ryžto – „Kelsiuos, eisiu pas tėvą“.
Sūnaus palaidūno istorija yra Rembranto van Reino kūrybos refrenas. Autoportrete su žmona Saskija, pavadintame „Sūnus palaidūnas tavernoje“, spindi dar neiššvaistyta prabanga: ištaigūs rūbai, žydinčios jaunystės grožis, skaniausi valgiai, pakelta putojančio vyno taurė. O paveikslo kampe, ant sienos, kabo skalūno lenta, tokia, ant kurios tavernose fiksuojama, kas suvalgyta ir išgerta, – užuomina, kad už viską gyvenime teks sumokėti.
Paskutiniais gyvenimo metais Rembrantas tapo jau kitą paveikslą – „Sūnaus palaidūno sugrįžimas“. Nusilpusiomis akimis žvelgdamas per didinamąjį stiklą, nenulaikydamas teptuko, tad prisirišęs jį prie rankos ar tiesiog pirštais dailininkas tapo svarbiausią susitikimą – tėvo glėby už savo klaidas jau labai brangiai sumokėjęs sūnus: suskirdusiom kojom, nuskusta galva, palaikėm drapanom... Jų fone sušmėžuoja puošnus durklas – vienintelis dalykas, kurį pavyko išsaugoti.
Ką Rembrantas norėjo šia detale pasakyti? Gal tai užuomina apie Dievo žodžio kalaviją, kuris prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų ir teisia širdies sumanymus bei mintis, kuris neleidžia pamiršti, kas yra tiesa?



Grįžti į peržiūrą