Sekmadienio homilijos

III gavėnios sekmadienis

DIEVO NAMAI IR DANGAUS VARTAI

Skaitiniai
Šiandien pakalbėkime apie sakralumą ir pagarbą. Mozei, prisiartinusiam prie degančio krūmo, Dievas sako: "Nusiauk apavą, nes vieta, kurioje stovi, yra šventa žemė" (Iš 3, 5). Mozė nusiauna kurpes ir prisidengia veidą prieš Dievą. Iš šios istorijos musulmonai paima vieną pagarbos Dievui ženklą ir prie mečetės durų nusiauna batus. Žydai Dievo artumoje prisidengia galvas kipomis.
Kaip pagarbą Dievui išreiškiame mes?
Šiaip pagarba yra labai gražus dalykas, kurį šiandienos pasaulis, gyvendamas be autoritetų ir be tabu, pamiršta ir tuo nuskurdina save. Pagarba skiriama ne tik Dievui, bet ir žmogui. Ne tik dideliam, bet ir mažam. Bažnyčia moko gerbti ir saugoti kiekvieną žmogų nuo jo pradėjimo iki natūralios mirties.
Tiesa, šiandien kalbama ir apie pagarbą gamtai, kūrinijai. Bet nesuklyskime čia vartodami tą patį žodį, nes tai gali vesti į stabmeldystę - gamtos garbinimą. Dievas žmogui įsakė apgyventi ir užvaldyti žemę, ir joje žmogus turi gyventi kaip geras ir išmintingas šeimininkas. Žodžiai "tausoti", "saugoti", "puoselėti" daug tinkamesni aptarti žmogaus elgesį su gamta. Pagarba yra santykio su asmeniu laikysena.
Ją galima išskaityti Dekaloge. Trys pirmi įsakymai nusako, kuo turi pasireikšti pagarba Dievui:
- kitų dievų neturėjimu,
- Dievo vardo netarimu tuščiai ir
- sekmadienio šventimu.
Likę septyni įsakymai nurodo, kaip pagarba turi reikštis santykyje su žmogumi:
- gerbti tėvą ir motiną.
- Gerbti kito gyvybę ir sveikatą liepia įsakymas "nežudyk".
- Gerbti kito tyrumą - įsakymas "nepaleistuvauk",
- nuosavybę - "nevok",
- tiesą apie žmogų - "nekalbėk netiesos"...
Šiuos septynis dekalogo įsakymus galima apibendrinti vienu įsakymu, kuris ragina gerbti ypatingą Dievo nuosavybę - žmogų.
Didysis įsakymas nurodo, kad meilė Dievui turi būti didesnė negu meilė žmogui. Taip ir pagarba Dievui turi būti didesnė už pagarbą žmogui. Todėl santykyje su Dievu žodis "pagarba" įgauna aukščiausią - garbinimo - formą. Kuo giliau pažįstame tikėjimo slėpinius, tuo labiau auga pagarba jiems. Nenusižeminimas prieš Dievą rodo, kad žmogus nesuvokia nei savęs, nei prieš ką jis stovi.
Dėl pagarbos ir garbinimo - aišku, o ką reiškia sakralumas?
Dar kartą pažvelkime į Mozę prie degančio krūmo. Jis norėjo ten nueiti iš smalsumo: "Turiu eiti pasižiūrėti į šį nuostabų reginį ir pamatyti, kodėl tas krūmas nesudega" (Iš 3, 3). O Dievas perspėja: "Nusiauk apavą, nes vieta, kurioje stovi, yra šventa žemė" (Iš 3, 5). Sakralumas susijęs su šventomis vietomis, daiktais, veiksmais ir reikalauja šventos laikysenos jų atžvilgiu.
Prisimena scena iš seno gražaus filmo "Kapitono Granto vaikai". Amžinai išsiblaškiusiam mokslininkui indėnų vadas draugystės ženklan ant nugaros ištatuiruoja šventą simbolį - erelį. Vėliau mokslininkas papuola nelaisvėn kitiems indėnams. Tie nuplėšia jo marškinius, bet pamatę ant nugaros erelį, puola kniūbsti ant žemės. Labai norėtųsi, kad kai kurie religiniai dalykai mums keltų panašią pagarbą. Pavyzdžiui, Švenčiausiasis Sakramentas - tikras Dievo Sūnaus Jėzaus Kristaus Kūnas ir Kraujas.
Vaikystėje tetos aptarinėjo vieną dėdę, kuris per atlaidus ar šiaip procesiją buvo apsirengęs nauju kostiumu (tais laikais tai buvo brangus dalykas), ir kunigui nešant Švenčiausiąjį atsiklaupė tiesiai į balą. Kur stovėjo, ten ir suklupo...
Žinote, mumyse viskas susiję. Išorinė mūsų kūno laikysena padeda įgauti vidinę dvasios laikyseną. Atsiklaupus lengviau išgyventi nuolankumą, nei sėdint sukryžiavus rankas ir kojas.
Turime suprasti, kad peržengę šventoriaus vartus mes atsiduriame kitoje erdvėje, nebe paprastame pasaulyje. Čia viskas - Dievo. Šventorius - Dievo kiemas. Bažnyčia - Dievo namai. Altorius - Dievo stalas. Mes visi esame svečiai, atėję pas Dievą. "Hic est domus Dei et porta Coeli" ("Čia yra Dievo namai ir Dangaus vartai") - parašyta virš vienos bažnyčios durų.
Jeruzalės šventyklos laiptai buvo skirtingo pločio - keli siauresni, vienas platesnis, vėl keli siauresni, vėl vienas platesnis. Dėl to, kad žmogus negalėtų jais užbėgti ar užlipti nesusimąstęs ir iš profaniško gyvenimo staiga neįšoktų į sakralų. Galbūt mums irgi reikėtų stabtelėti prie šventoriaus vartų, paskui - prie bažnyčios durų ir susimąstyti, ar suvokiu, kur įžengiu.
Išsiblaškymas yra sakralumo priešas. Apie tokį dalyvavimą liturgijoje - išsiblaškius ir net nemėginant susikaupti ir pagarbinti Dievą - galima pasakyti senoviškai: "Nei Dievui žvakė, nei velniui šakė".
Šiaip mes viską žinome. Reikia tik daugiau susikaupimo, susimąstymo, daugiau noro pagarbinti Dievą ir Jam padėkoti. Tam ir yra sekmadienis, Eucharistija. Tam tokie gražūs, visus svečius stebinantys Dievo namai mūsų kaime stovi.