Sekmadienio homilijos
Grįžti į peržiūrą
2022-03-13
II gavėnios sekmadienis
MŪSŲ TABORAS
Skaitiniai
Karas Ukrainoje tęsiasi. Mūsų nerimas taip pat. Ar išvengsim Ukrainos likimo? Ar būsim saugūs? Nepaisant to, kad priklausome NATO, daug kartų matėm, kad vakarų pasauliui asmeninė gerovė yra svarbesnė už kažkieno bombarduojamus miestus, žūstančius, iš bado, troškulio ir nuo šalčio mirštančius žmones.
Atsigręžiam į Jėzų. Gal Jis apsaugos mūsų fizinį ir materialinį gerbūvį?
O Jis mus ir savo mokinius vedasi nuošaliai ant aukšto kalno ir ten parodo savo šlovę. Net prisikėlęs Jis nespindės tokia šviesa. Per gavėnią esam raginami būti santūresni ir nuolankesni, o Dievas tik dar padidina savo švytėjimą.
Paskui Jis leisis su mumis nuo kalno, bus mūsų kasdienybės lygumose, nepaliks, nepasitrauks nuo mūsų ir mūsų skausmo ar net tragedijų tarpekliuose.
Teko girdėti apie vieną eksperimentą:
Į vandens statinę įmetama daug žiurkių, kurios negali išlipti. Jos kapurnėjasi vandenyje. Po kurio laiko viena žiurkė trumpam iškeliama iš statinės. Paskui vėl įmetama į vandenį.
Nors ji išimama tik akimirkai ir tuoj pat įmetama ten, kur buvo, visoms žiurkėms nuskendus, ji dar ilgai plaukioja statinėje.
Šis eksperimentas vadinamas eksperimentu apie viltį.
Nesame eksperimentiniai triušiai ar žiurkės. Mūsų gyvenimas mylinčio Dievo rankose. Mums labai svarbu tai žinoti ir tai patirti.
Neatsisakykime Jėzaus kvietimo pasitraukti nuo pasaulio, kur viskas trapu ir laikina, ir kopti drauge su Juo ir Jo mokiniais į aukštą kalną, kur spindi Jo šviesa, kur skamba Jo žodžiai, kur gera būti ir norisi pasilikti.
Kas tas Taboro kalnas? Tai sekmadienio šventimas.
Kas jo viršūnė? Tai Eucharistija. O kas ta dieviška šviesa? Tai Šventoji Dvasia, Jos prisilietimas, kurio dėka duona ir vynas, palikę savo buvusią prigimtį / esmę, tampa tikru Kristaus Kūnu ir Krauju.
Ta dieviška šviesa nušviečia ir mus, duoda vilties ir džiaugsmo. Ji pakeičia ne vien duoną ir vyną. Ji keičia ir mus, iš svetimųjų darydama bendruomene, broliais.
Ant šio kalno skamba Dievo žodis – Evangelija, mus padrąsinantis ir sustiprinantis.
Nusileidę nuo šio kalno nesame tokie pat, kokie buvom. Gal to nejaučiame, bet esam viltingesni ir pajėgiantys kantriau, švelniau mylėti. Savo mažus indelius panardinam į begalinę Dievo meilę, ji juos pripildo ir šio davinio turėtų užtekti savaitei, iki kito sekmadienio, iki kitos Eucharistijos.
Eucharistija – tai ne vien dėkingumas, misija, švenčiausias iš sakramentų, krikščioniško gyvenimo centras. Visų pirma, tai Gyvas Dievas su mumis ir draugystės, Sandoros su Juo atnaujinimas. Šventos Mišios – tai Sandora su Dievu.
Mums buvo papasakota pirmoji Sandora su Abraomu, kur Dievas įsipareigojo ginti ir saugoti savo Sandoros dalininkus.
Pirmas Sandoros ženklas keistas – rūkstanti krosnis ir liepsnojantis deglas, praeinantis tarp skerdienos pusių.
Vėliau, kai Dievas bus išpildęs Abraomui duotą pažadą ir jo palikuonys bus tapę gausinga tauta, atsidūrę beviltiškoje situacijoj – beginkliai bėgdami nuo ginkluotos Egipto kariuomenės – jie patirs tos senos Sandoros jėgą: Dievas stos jų pusėje ir kovos už juos. Net ženklai, lydintys žydų tautą per dykumą ir per atvertą jūrą – ugnies stulpas ir debesies stulpas – bus panašūs, primins pirmosios Sandoros ženklus – degantį deglą ir rūkstančią krosnį.
Ir mes, kiekvieną sekmadienį su Viešpačiu kopdami į Taboro viršūnę, atnaujiname savo Sandorą su Juo, savo ištikimybę Jam.
Tokioj situacijoj, kaip buvo atsidūrę žydai ar kaip dabar yra ukrainiečiai, labai naudinga, kai Dievas ateina būti ir kovoti tavo pusėj, kai Jis yra tavo bendrininkas, Sandoros bendrininkas.
Žinoma, jis gali ateiti kaip galingas Gynėjas, naikinantis priešus aplinkui. Ir gali ateiti kaip romus avinėlis ar Gerasis Ganytojas, pamokantis tave patį ramiai pasitikti mirtį.
Bet kokiu atveju su Juo gyventi ir mirti yra prasmingiausia.
Grįžti į peržiūrą