Sekmadienio homilijos

VIII eilinis sekmadienis

STOKIM Į DVASINĘ KOVĄ

Skaitiniai
Ar pastebėjot, kad kalbėdami apie save ir apie kitus dažnai pasitelkiam skirtingus kalbos žanrus.
Literatūriniais terminais įvardijant ir šiek tiek paryškinant – apie save kalbame himnais, o apie kitus neretai satyromis. Save pristatom herojiškai, kitus aptariam ironiškai.
Jeigu kažkas klausydamas mūsų istorijų mėgintų daryti išvadas, jos būtų maždaug tokios:
kalbėtojas – kilnus žmogus, protingas, nuovokus, sąžiningas, kantrus;
jį supantys žmonės – nors ir ne visi blogi, nevykėliai ir kvailiai, bet tikrai neprilygstantys kalbėtojui savo kilnumu, orumu ir žmogiška išmintimi.

Atleiskit už šaržuotę. Norisi tik, kad suprastume, jog mes dažnai į tikrovę žvelgiam kaip vertintojai ir teisėjai. Ir klystam būtent dėl to. Iš teisėjo pozicijos nesimato svarbiausios tiesos, kad kitas yra mano brolis.
Mes nesame tikslūs sakydami „jis“ ar „ji“. Kalbėjimas apie žmogų iš šalies visuomet stokoja buvimo su tuo žmogumi ir už jį. Mažiau klaidų padarom, kai kreipiamės „Tu“ ir kalbame ne apie jį ar ją, bet kreipiamės į jį ar ją.
Bloga sakyti lengviau, kai šalia nėra aptariamo žmogaus, negu žvelgiant jam į akis.
Pirmoji nuodėmė padaroma nusigręžus nuo Dievo. Paskui seka nusigręžimas ir nuo žmogaus.

Jėzus sako, kad į Dangų, į Dangaus Karalystę įeisime tik pasidarę kaip vaikai.
Tai visai kitas žvilgsnis į tikrovę. Jis atviras gėriui, jis ieško draugų, jis tiki kito gerumu. Jis jau kuria Dievo Karalystę aplink, kviesdamas kitą draugauti ir žaisti.
Žvilgsnis, kuris pastebi smulkiausią blogį, lyg krislą kito akyje, yra priešingas. Jis visada suras argumentų nepasitikėti ir atsiriboti, vengti žmonių ir saugotis bendrysčių. Visko, ką galima pavadinti Komunija.
Kodėl mes matom blogį? Kodėl matom krislą kito akyje? Todėl, kad patys jį turim. Todėl, kad mūsų akyse yra rąstas.
Liūdna, bet tai tiesa, jog labiausiai neatlaidūs kitiems už tai, kuo patys esam nusikaltę. Tad jei kažką labai smerkiu už kokį blogį, dažniausiai ir pats esu tuo blogiu susitepęs.

Prasidėjo karas ir mes turim blogų žodžių Putinui.
O mes ką, nesam sukėlę karo? Šeimoje, pavyzdžiui. Putinas sukėlė karą pagal savo statusą ir rangą.
Mes sukeliam karus pagal savo statusą. Ne tokius didelius, ne tokius žiaurius – bet gal tik todėl, kad neturim tokios galios kaip jis. Jei turėtume, kažin kaip ten būtų. Gal apsireikštume dar žiauriau.
Kiek mumyse yra blogio, neretai išduoda mūsų kalba.
„Žmogų pažinsi, jo šneką išgirdęs“, „iš to, kaip kas kalba, jo vertę suprasi“, „žmogų ištirsi, mintis jo išgirdęs“ (Sir 27, 5-7) – sako Siracidas.
O Jėzus sako, kad lūpos kalba tai, ko pertekusi širdis. „Geras žmogus iš gero savo širdies lobyno ima gera, o blogasis iš blogo lobyno ima bloga.“ (Lk 6, 44)
Jeigu iš mūsų lūpų sklinda blogi žodžiai, tai turint Putino galimybes skrietų ir balistinės raketos, ir atominės bombos.
Norint, kad būtų taika, reikia peržiūrėt savo širdies arsenalus.
Ar ten nėra ilgai laikyto pykčio, tapusio pagieža? Priešiškumo, saugomų ir pabaisomis virstančių nuoskaudų?
Koks tas mano širdies lobynas? Ką jame saugau?
Ir ką į jį kraunu? Nuoskaudą po nuoskaudos?
O kada paskutinį kartą ten įdėjau perskaitytą gerą knygą?
Gal iš to laiko, kurio tiek iššvaistau tuščiai, galėčiau šiek tiek daugiau skirti Dievui?
Mirti reikės bet kokiu atveju – ar sprogstant atominėms bomboms, ar iš lėto gęstant švariuos pataluos.
Svarbu ne išorinės mirties aplinkybės. Svarbu, kokie mes būsime tada. Kokia bus mūsų dvasia, koks santykis su Dievu, kokie kiti santykiai.
Ar savo gyvenimą tada matysim, kaip tuščiai išeikvotą laiką? Ar bus jame kažkas mus guodžiančio: geri darbai, maldoje praleistas laikas, graži kova prieš nuodėmę.

Jau šiandien galiu pradėti gyventi prasmingesnį ir šviesesnį gyvenimą. Šiandien pasistenkim geriau įgyvendinti Dievo įsakymą „Sekmadienį švęsk“. Nuo trečiadienio pradėsime gavėnią. Pagalvokim apie įsipareigojimus gavėnios metu. Kuo galiu papuošti savo dvasią, kuo paauginti savo meilę, ryšį su Dievu, gerumą žmonėms?
Bažnyčia kvies į Kryžiaus kelio apmąstymą, Dievo gailestingumo vainikėlį.
Norėdami pagilinti savo religinį gyvenimą, galite įsigyti maldaknyges, esančias suoluose, – tai puiki priemonė, kurią kiekvienas katalikas turi turėti sau. Iš tų maldaknygių perskaitykite viską, kas parašyta apie Išpažintį. Šį sakramentą svarbu iki Velykų atšvęsti.

Kol kas vis daugiau žinių skamba apie karą. Nesame tikri, ar jis mūsų nepalies.
Stokim į dvasinę kovą. Pasipriešinkim nuodėmei, iš kurios kyla karai.
Mus kaip fizinius žmones riboja erdvė, laikas ir mirtis. Bet kaip dvasiniai žmonės, kaip Dievo vaikai esam neapriboti nei erdvės, nei mirties. Karšta ir nuoširdi malda skrodžia laiką, gali pasiekti ir praeitį, ir ateitį. Jos neriboja sienos ir karinės užkardos. Ji praeina net per mirtį ir pasiekia mirusiųjų pasaulį.
Pasipriešinkim nuodėmei ir karštai melskim Dievą taikos.