Sekmadienio homilijos

VII eilinis sekmadienis

TIKRASIS PANAŠUMAS

Skaitiniai
Leiskite Jums papasakoti stebuklą, kokio niekada nebūna.
Šventės metu visų svečių akivaizdoje stipriai pažeminamas žmogus. Kitą dieną, eidamas gatve, jis pamato savo skriaudiką – pribėga, džiugiai purto sveikindamasis jo ranką, kviečia į kavinę užkąsti, dalinasi, kaip smagu buvo vakar susitikti svečiuose...
Neįtartume tokį turint sveiką protą. Skriaudikas tikrai numanys klastą ir laukiantį kerštą. Visiems būtų iššūkis patikėti nuoširdumu, nes tai neįmanoma.
Jėzus kviečia mus į tai, kas neįmanoma.
Psichologijoje atleidimas jau seniai aptariamas kaip vaistas nuo depresijos, kaip savipagalba, būdas tapti laisvam nuo savo skriaudiko. Nuo Holokausto nukentėjęs žydas atvyksta į Ameriką, ir žurnalistas jo klausia, kaip jis vertinąs Hitlerį. Anas atsako: „Aš jam atleidau“. Nustebusiam žurnalistui paaiškina: „Taip, aš jam atleidau, kad nesivežčiau jo čia, į Ameriką“. Tuos, kuriems neatleidžiame, mes visada tampomės savo širdyje.
Bet Jėzus mus kviečia atleisti ne dėl šio savanaudiško motyvo – kad palengvintume sau ir išsilaisvintume. Tarp Jėzaus ir šiandienos psichologų nėra nieko bendra. Jėzus kviečia mus mylėti. Mylėti visus, netgi savo priešus.
Kiek kartų esate atleidę žmogui, kuris Jus pažemino, apgavo, pasinaudojo, apšmeižė? Ar atvejų skaičius viršija vienženklį skaičių vardu vienetas? Paprastai tokie žmogaus veiksmai atšaldo mūsų santykį su juo. Ir nors tai būtų draugas ar artimas giminaitis, noras susitikti, bendrauti, aplankyti išnyksta.
Yra toks retas žodis „romumas“. Turbūt žodis retas todėl, kad juo vadinamas veiksmas yra retas. Nykstamai retas. Pradžioje aptartas stebuklas ir būtų vadinamas tuo vardu. Žmogus, kuris atleidžia, pamiršta skriaudą ir vėl džiaugiasi santykiu, yra romus žmogus.
Tai – ne psichologinis savipagalbos triukas. Tai – Jėzaus mokymo bruožas. Romus žmogus panašus į savo Mokytoją, Kuris išjuokiamas kančioje (kas tą patyrėt, suprasit), meldžiasi už savo kankintojus ir niekintojus.
Atsuktas kitas skruostas, kad pamokytum, priekaištingai pažvelgtum į akis – tai viena. O atsuktas skruostas ir veidas, nes myli, nenusigręži, neniekini – tai kas kita. Meilė viską nugali. Ne savo viršenybę skelbianti šypsena ar niekinantis juokas. Kas geba į savo skriaudiką žiūrėti kaip į meilės reikalingą žmogų, kaip į sužeistą, nuskriaustą žmogų, gal ne dabar, gal labai seniai, vaikystėje ar kūdikystėje, tik tas gali laimėti šitą žmogų. Kas žino, gal ir nebūtų antrojo pasaulinio karo, jeigu savo laiku kažkas, – gal mama, gal mylimoji, gal tėvas – Josifą ir Adolfą būtų sugriebę į glėbį ir pasakę: „Kaip gera, kokia laimė, kad tu esi“.
Galbūt ir Dovydas buvo karaliumi pagal Dievo širdį tik todėl, kad vaikystėje savo mamos ir tėvo Jesės buvo mylimas pagal Dievo širdį. Šiandien girdime jo kilnumo veiksmą: nenusmeigti jį persekiojančio karaliaus Sauliaus, nors turi tam puikią progą. Vėl – pagal Dievo širdį.
Ir mes esame pagal Dievo širdį, jei apie buvusį draugą ar net didžiausią priešą nepaviešiname žinomų pikantiškų dalykų. Jei saugome kito žmogaus, net svetimo, garbę ir gerą vardą. Jei supuolus palankioms aplinkybėms, nesmeigiame keršto ietimi į savo priešo karjerą, autoritetą, santykius. Mylėti tuos, kurie mus myli, – nieko krikščioniško. Taip visi elgiasi.
Šiandien nuoširdžiai pasimelskime už savo priešus, skriaudikus ir pagalvokime, kad amžinybėje vis tiek turėsime su jais susidraugauti.