Sekmadienio homilijos

VI eilinis sekmadienis

GYVENIMO IŠMINTIS

Skaitiniai
Prieš pora dienų buvo dvyliktokų šimtadienis. Sulaukę aštuoniolikos ir baiginėjantys mokyklą jaunuoliai ir jaunuolės jaučiasi suaugę. Tėvams akivaizdu, kad jie dar vaikai, nepažįstantys gyvenimo ir neturintys patirties. O jiems atrodo, kad jau viską žino, o tėvai nieko neišmano apie gyvenimą.
Yra toks paradoksas: kokį požiūrį į pasaulį šiandien turi jaunimas, lygiai tokį požiūrį prieš dvidešimt metų turėjo jų tėvai. Ir kaip šiandien į gyvenimą žiūri tėvai, taip pat po dvidešimties metų į gyvenimą žiūrės jų vaikai ir taip pat mokys savo vaikus.
Šis paradoksas nesikeičia šimtmečiais ir tūkstantmečiais. Tėvai visada apgailestauja, kad vaikams negali perduoti tos išminties, kurios jie patys nepajėgė perimti iš savo tėvų ir turėjo įgyti per skaudžias gyvenimo patirtis. Belieka guostis, kad jaunimas nepadarys labai didelių klaidų, kurios visą likusį gyvenimą paverstų tų klaidų taisymu.
Jėzaus palaiminimai yra apie tai. Apie gyvenimo išmintį, kurią suprasti esame dar per jauni. Kažkada, gal ne po dvidešimties, gal po penkiasdešimties metų ar po mirties, Jėzaus palaiminimai mums skambės kaip akivaizdi tiesa. O kol kas mūsų ausims jie skamba kaip tėvų pamokymai vaikams: senamadiški ir nelabai ką bendro turintys su realiu gyvenimu.
Palaiminti alkstantys, verkiantys, nekenčiami, atstumti, niekinami. Įžvelgti šiuose žodžiuose išmintį ir prasmę – sunku. Čia tas pats kaip vaikui sakyti: tu laimingas, kad neturi telefono, elektrinio paspirtuko ir interneto. Retas vaikas supras, kad neturėdamas šių dalykų ir daugiau būdamas lauke, mindamas tikro dviračio pedalus, bendraudamas gyvai ir skaitydamas knygas jis gerokai labiau tobulėja už savo bendraamžius.
Priimdami Jėzaus palaiminimus mes taip pat praaugame savo kartą. Prie palaiminimo verkiantiems galime prisiminti Koheleto knygos žodžius: „Verčiau eiti į namus, kur gedima, negu į namus, kur puotaujama“ (Koh 7, 2) – ten gali pasisemti daugiau išminties ir geriau suprasti gyvenimą.
Bėda, kad mes visi šiame pasaulyje gyvename pirmą kartą. Ir dar – sužeisti gimtosios nuodėmės, to skilimo tarp sielos ir kūno. Tai, ką siela pažįsta kaip gryną tiesą, kūnas priima labai vangiai ir nenoriai. Jėzaus palaiminimai mums atrodo tiesa. Bet juos pasirinkti ir pagal juos gyventi – nesinori. Jie žada atlygį ir pilnatvę ateity, bet dėl to pasirinkti kančią dabartyje nėra taip lengva.
Tiesa, Jėzaus palaiminimai nėra vien pažadai, kurie išsipildys tik po mirties Amžinybėje. Jie palengva pildosi šiame gyvenime.
Kažkas pasirinko nesugriauti šeimos, nors buvo galimybė eiti paskui naują „meilę“, ir jau po metų kitų pildosi Jėzaus palaiminimas liūdintiems – švenčiant visos šeimos susitikimą, vaikų ir anūkų apsilankymą, atleidimu paaugusius santykius.
Biblijos vertėjai pastebi, kad palaiminimai originalo kalboje yra parašyti esamuoju laiku. Vadinasi, jie išsipildo jau iš karto. Gal ne visu 100 procentų, bet kaip atlygis už gerą darbą – betarpiškai širdyje kylančiu džiaugsmu ir ramybe.
Kam teko sudėtingose aplinkybėse rinktis tarp tiesos ir melo, tarp gėrio ir blogio, tas žino tą jausmą širdy, kai pasirenki tiesą ir gėrį. Nuodėmė daug žada, mažai duoda ir viską atima. Žmogus lieka apgautas ir apiplėštas. O išdrįsęs pasirinkti pagal Dievą, žmogus jaučiasi praturtintas ir džiaugiasi ramybe.
Gali viską turėti, bet be Dievo viskas beprasmiška. Ir gali visko stokoti, bet su Dievu turėti gilią ramybę.