Sekmadienio homilijos
Grįžti į peržiūrą
2022-02-06
V eilinis sekmadienis
SUŽVEJOTIEJI
Skaitiniai
Pranašo Izaijo vizija išsipildo ir žvejo Simono bei jo draugų gyvenime. Izaijas mato Viešpatį, sėdintį aukštame, iškilmingame soste. Po visą šventyklą pasklidę Jo rūbų kraštai. Jis apsuptas serafinų, nuo kurių šlovinimo dreba slenksčiai ir šventykla prisipildo dūmų. Žvejys Simonas, po nesėkmingos žūklės plaunantis tinklus, tampa šios didingos Dievo šlovės liudytoju. Ne šventykloje ir net ne Jeruzalėje, o kasdieniškoje aplinkoje, įprastoje jo darbo vietoje – ežere. Tas, nuo kurio šlovės dreba šventykla, prisipildžiusi dūmų, pasirodo bestovįs Simono valtyje ir jau kurį laiką komanduojąs ne tik būsimiesiems apaštalams, bet ir visai kūrinijai.
Gausų laimikį Simonas suvokia teisingai. Ne kaip sėkmę, iš kurios reikia išspausti naudą, bet kaip Dievo šlovę, prieš kurią turi pulti ant kelių ir išpažinti savo menkumą.
Daugybę daugybę kartų Dievo šlovės akivaizdoje mes sureaguojame ne taip, kaip reikėtų. Religingumas, dievobaimingumas kūrinio prieš savo Kūrėją, prieš savo būties autorių mūsų gyvenime yra retas. Kiek daug šiandien žmogaus nežinojimo, koks jis menkas, ir kiek daug iš to nežinojimo kylančios nuodingos puikybės. Dažnai žmogus net nežino, kad nežino, koks jis menkas prieš Dievą.
Tikrosios žmogaus didybės reikėtų ieškoti štai čia – savęs vertinime santykyje su Dievu. Tu esi didis dėl to, kad Dievas tau suteikia vertę būti. Tu esi didis ne iš savęs. Net tavo širdis plaka ne dėl tavo pastangos. Bet į supratimą, koks esu mažas prieš Dievą, veda ilgas kelias. Padėti jį įveikti – teisingai save suvokti ir siekti tikrosios žmogaus didybės – ateina pats Dievas.
Žvejo profesijoje yra tam tikros klastos: tu turi pergudrauti savo auką. Ji turi nieko neįtarti, kol atsiduria tavo tinkle ar ant kabliuko. Gal dėl to Jėzų vadiname ganytoju, piemeniu, bet ne žveju.
O Jis yra ir žvejys. Pirmiau nei žuvys apaštalų tinkluose Jėzaus tinkluose atsiduria patys apaštalai. Jis prisiartina prie jų, įlipa į jų valtį. Prieš tai Evangelija mini Jo žvilgsnį, kuriuo pastebėjo dvi valtis prie kranto ir žvejus. Kaip kokia lapė iš „Mažojo princo“ Jis akies krašteliu stebi ir šypsosi lūpų kampučiais, matydamas, kaip nieko neįtariančius Simoną ir Andriejų, o paskui ir Zebediejaus sūnus supa nematomi Jo tinklai. Jo jaukas – žmonių svajonės, jų laimės siekis.
Paskaičiavus dvi valtis žuvų pagal karpio kainą gautųsi gražus pinigas. Galima atsinaujinti savo namus, žvejybos įrangą, gerai investuoti ir turėti naudą. Maži pinigai daro mažus pinigus. Dideli – didelius. Gali net istorinį tiltą patraukti, kad praplauktų didžiulė tavo jachta.
Žvejams pasisekė – jų svajonės išsipildė. Jie tarsi laimėjo didįjį loterijos prizą. Jie – laisvi ir turtingi. Tai, ko siekė metų metais, įvyko. Pagal įprastą scenarijų dabar jie turėtų važiuoti į turgų, parduoti žuvį, nusipirkti kažką savo džiaugsmui ir galvoti, kaip gerai panaudojus tą uždirbtą pluoštą pinigų. Taip visada būna. Toks elgesio modelis įprastas ir suprantamas. Nustembame, jei kažkas pasielgia kitaip.
Galilėjos ežero pakrantėje įvyko negirdėtas dalykas, veikiausiai greit tapęs folkloru ir pasakotas ne tik Evangelijose, bet ir kaip keisčiausia anų laikų liaudies istorija: „Girdėjote, kaip žvejai, pagavę dvi pilnas valtis žuvų, paliko jas ant kranto? O tas žuvis galėjo neštis namo kas panorėjęs. Savaitę visas kaimas valgė vien tik žuvį“.
O kur dėjosi patys žvejai?
Dievo didybės apsireiškime jiems nušvito žmogaus didybės paslaptis. Jie pasirenka teisingiausiai – paklusti Tam, Kurio klauso visa kūrinija. Gyvenimą pačiam planuojant savo ateitį yra išbandę daugelis. Simonas ir Ko renkasi neįprastą, nepopuliarų, bet patį teisingiausią kelią – leisti jų gyvenime vadovauti Tam, Kurio šlovė drabužio krašteliu brūkštelėjo jų valtis.
Grįžti į peržiūrą