Sekmadienio homilijos

IV eilinis sekmadienis

KAS SVARBIAU?

Skaitiniai
Kartais ironiškai sakoma, kad geras žmogus – ne profesija. Suprask: profesionalumas, kompetencija, įgūdžiai – daug svarbiau už vien asmeniniam naudojimui skirtą gerumą. Taigi geras žmogus ar geras specialistas – kas svarbesnis?
Filme „Karo žvėris“ (1988) pasakojama pasiklydusios tanko įgulos istorija. Veiksmas vyksta Afganistano ir Rusijos karo metu. Naktį prisigėręs stabdžių skysčio karys puola kitą karį peiliu. Kiekviename tanke būdavo vedamas sąsiuvinis, kuriame įrašomi svarbūs atsitikimai ir drausmės pažeidimai. Atsakingasis įrašo konfliktą ir jo kaltininką. Tanko vadas sako: nerašyk, jis gerausias šaulys divizijoje.
Taigi – geras specialistas prieš gerą žmogų. Kas laimės?
Visas ugdymo procesas mokykloje ir universitete siekia ugdyti gerus specialistus. Bet laikui bėgant daugelį specialybių, pradedant paprastesnėmis, sparčiai keičia mašinos, kompiuteriai, robotai. Pardavėjus baigia pakeisti elektroninės kasos. Ūkininkai net Alksėnuose turi tokius žemę apdirbančius kombainus, kuriems nebereikia vairuotojo. Ir daugelį kitų profesijų su laiku pakeis išmaniosios technologijos, robotai. Žmogus juos tik valdys. Jau dabar mes valdome nemažai sudėtingų technikos priemonių: automobilius, kompiuterius, telefonus.
Dėl technologijų žmogus tapo galingas. Jis įgavo didelę jėgą, didelį greitį, sustiprino balsą ir klausą. Tą pačią dieną pabuvoti dviejuose skirtinguose žemynuose – jau nėra fantastikos siužetas. Susikalbėti, net susimatyti su žmogumi, esančiu kitoje pasaulio pusėje, – irgi kasdienybė. Anksčiau, kad suduotum kam nors per ausį, reikėdavo gerai užsimoti ranka. Dabar paspaudęs mygtuką gali susprogdinti visą miestą. Paskleisti apkalbas anksčiau užtrukdavo daug pokalbių. Dabar neišėjus iš namų internetu galima plačiai skleisti paskalas ir melą.
Kai žmogus šiandien toks galingas, tampa labai svarbu, koks jis yra savo širdyje – geras ar blogas, kam jis tą galią naudos – gėriui ar blogiui. Apaštalo Pauliaus Himno meilei klausytojams, Korinto krikščionims, nebuvo lengva patikėti, kad už stebuklų darymą, pranašavimą ir kalbėjimą kalbomis didesnis dalykas yra buvimas geru žmogumi: kantriu, nepavydžiu, atlaidžiu, neišdidžiu, nepiktdžiugišku, pamirštančiu bloga, su džiaugsmu pritariančiu tiesai.
Jėzaus miesto, Nazareto, gyventojų gerumas buvo patikrintas dviem Jėzaus istorijomis, užgaunančiomis jų politines ambicijas. Sareptos našlė – svetimtautė, karo vadas Naamanas – taip pat ne žydas, o siras. O būtent jiems, o ne išrinktosios tautos nariams parodomas ypatingas Dievo prielankumas. Užgaunama nazariečių puikybė. Ir tie, kurie Jėzų, net jo motiną pažinojo nuo vaikystės, įtūžę veda jį užmušti – nustumti nuo skardžio, šalia kurio pastatytas jų miestas.
Ar tai įmanoma? Žmonės, kurie buvo susirinkę į sinagogą švęsti šabą ir garbinti Dievą, vos neužbaigė to šventimo žmogžudyste. Dėl to, kad kažkas užgavo jų ambicijas. Tiesą sakant, Jėzus nepasakė nieko, kas galėjo jiems pasirodyti panašu į šventvagystę: Jis nepavadino Savęs Dievu, nesilygino su Juo. Jis tik užgavo jų puikybę, ir jų gerumas kaipmat išgaravo, nors prieš tai jie susižavėję klausėsi Jo žodžių.
Kur mūsų gerumo silpnoji vieta, mūsų Achilo kulnas? Kur mūsų gerumas kitam žmogui pasibaigia? Išgirdus kitokią negu mano nuomonę apie skiepus, migrantus, politiką?
Be abejo, yra klausimų, kuriuos diskutuojant užverda kraujas. Ir kartais norisi permalt ir išpikliavot savo priešininką. Ypač tą, kuris kvailai apsigavęs skelbia neomarksistines idėjas apie šeimą, lytį, tautą. Labai norisi tikėti, kad šios kvailybės praeis.
Praeis pandemija, pasikeis valdžios, liausis žmonių kiršinimas. Svarbu, kad kai visi netobuli dalykai pasibaigs ir praeis, pasiliktų, nebūtų anksčiau pasibaigęs gerumas: kantrus, atlaidus, nepavydus. Svarbu, kad pasiliktų meilė.