Sekmadienio homilijos

III eilinis sekmadienis

VIENAS KŪNAS

Skaitiniai
Kai apaštalas Paulius kalba apie vieną kūną, sudėtą iš skirtingų narių, tačiau vieningą, mes galime pagalvoti apie šeimą. Jos ryšiai – tvirčiausi ir patikimiausi. Ne veltui neramiais laikais karaliai, bandydami išsaugoti taiką, kurdavo šeimos ryšius su kitais karaliais, tuokdami savo vaikus. Kažkas vaizdžiai pasakė, kad duoti savo sūnui pinigų yra tarsi perdėti juos iš vienos kišenės į kitą. Supranti, kad visa yra bendra. Šeima dovanoja giliausios bendrystės, didžiausio pasitikėjimo jausmą.
Kitas gilios bendrystės vardas yra tauta. Tris mėnesius iš eilės – sausio 13 d., vasario 16 d. ir kovo 11 d. – atmename savo tautos vienybę, tą laiką, kuomet ji buvo tarsi vienas kūnas.
Ir Nehemijo knygoje (jos ištrauką girdėjome pirmajame skaitinyje) aprašoma tokia tautos vienybė. Žydai Babilonijos karaliaus Kyro leidimu grįžta iš tremties. Tas sugrįžimas trunka beveik 80 metų. Jeruzalės miestą jie randa kaip griuvėsių krūvą. Kiekvienas kažkaip įsikuria sau namus. Bet kas imsis tokio galingo projekto, kaip visą Jeruzalės miestą supančios aukštos akmeninės sienos atstatymas? Nėr kam – visi savi. Nors tikrai būtų gerai – visi gyventų saugūs, kaip tvirtovėje. Dabar gi bet koks priešas gali ateiti ir plėšti.
Vienu iškiliausių žydų tautos vyrų laikomas Nehemijas, žmogus, turėjęs gan šiltą postą – jis buvo Persijos karaliaus Artakserkso vynpilys. Bet ne dėl to jis didis. O dėl to, kad jaučiasi vienu kūnu su savo tauta. Ir tą vienybę parodo darbais, o ne žodžiais.
Palikęs šiltą karaliaus vynpilio postą jis dvylikai metų vyksta į Jeruzalę ir ten atsideda jos sienos statyboms. Suburia žmones ir imasi darbo. Tai – pavojinga veikla. Vyrai dirba prisisegę prie juosmens kalavijus ir keisdami sargybas, nes yra daug norinčių juos užpulti. Iš tarnystės karaliui sukauptų lėšų Nehemijas kasdien funduoja darbininkams pietus, kurie gaminami iš vieno jaučio, šešių avinų ir daugybės paukščių. Nors yra aukštas valdininkas, prie sienos statybos jis dirba pats, kartu su visais savo tarnais. Jis neima iš žmonių jam priklausančių muitų, nesiperka sklypo su gražiu peizažu.
Jis primena kažkurį anos nepriklausomos Lietuvos prezidentą. Į namus provincijoje iš laikinosios sostinės jis grįždavo pakeleivingomis mašinomis. Tokie tikrai myli tautą. Tokiems niekas nešvilpia.
Buvimas vienu kūnu nėra žodžiai, retorika, patetiškas tekstas šventės proga. Tai – gyvenimo būdas. Jei norite – meilė žmonėms. Išsvajota vienybė ir iškovota laisvė suaižėja dažniausiai dėl puikybės ir egoizmo. Kai negalvojama apie kitą kaip apie brolį. Ką jau kalbėti, kai kitas nebelaikomas žmogumi.
Be Dievo nesukursi vienybės. Nei tautoje, nei šeimoje. Nesukursi laimės. Su Dievu gi gali išgyventi pilnatvę ir ramybę net krintant bomboms ir baigiantis šiam pasauliui.
Pranašo Izaijo žodžius apie džiaugsmą vargdieniams, laisvę belaisviams, regėjimą akliesiems ir Viešpaties malonės laiką Jėzus skelbia išsipildžiusiais (Lk 4, 18), nors pasaulis anapus sinagogos sienų ir nepasikeičia. Tačiau jis keičiasi tiems, kas sutinka Jėzų.
Gal Jį sutikti buvo sudėtinga tuomet, Jėzaus laikais. Šiandien Jį sutikti lengva. Tuomet tik artimiausi mokiniai – dvylika – galėjo džiaugtis didžiausia Jo dovana – Eucharistija. Šiandien daugelis laisvi ateiti ir dalyvauti toje Paslaptyje, kur dovanodamas Save Jėzus iš daugybės mūsų, tokių skirtingų, kuria vieną kūną tardamas: „Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas, už jus atiduodamas“ (Mt 26, 26; Lk 22, 19). O Tėvui Jis sako: „Tegul visi bus viena. Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje“ (Jn 17, 21).
Šiame pasaulyje randasi nežemiškas kūrinys – viena Dievo tauta, viena Jo šeima, vienas Kūnas.