Alksnėnų parapija
Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?! (Rom 8,31)


 

Sekmadienio homilijos


Grįžti į peržiūrą

2022-01-16

II eilinis sekmadienis

MYLIMIAUSIAS ASMUO

Skaitiniai
Juodame antkapio granite iškalti žodžiai: „Laukiu mirusiųjų prisikėlimo ir būsimo amžino gyvenimo.“ Citata iš Tikėjimo išpažinimo, kurį kalbam kas sekmadienį.
Tikintysis po žeme laukia gyvenimo. Nemažas kontrastas tarp to, ką turi, ir to, ko laukia.
Amžių įpusėjęs žmogus dažnai jau nieko didelio nelaukia. Nebeturi ambicijų padaryti karjerą ar nuvykti į Šiaurės ašigalį. Užtenka šilumos namuose ir ramybės širdyje.
Ar beprisimenat tą laiką, kai svajonės buvo didžiausios? Jos turėjo veidą. Pilnatvės jausmas apimdavo vos jį pamačius. Susikibimas rankomis atrodė kaip gražiausios pasakos išsipildymas.
Daugelio čia esančių gyvenime buvo vienas dalykas, su kuriuo siejote didžiausias svajas, viltis ir džiaugsmus. Tas dalykas – tai galimybė pasimatymą paversti nesibaigiančiu, nesiskirti su mylimiausiu žmogumi, bet gyventi su juo, kartu gulti ir kelti, įsikurti namus, auginti vaikus, keliauti, kalbėtis apie viską. Tas dalykas vadinasi santuoka.
Kažin ar su kuo dar siejama tiek laimės, kaip su ja?.. Ir tiek nusivylimo...
Ji galvojo, kad turės jėgų jį pakeisti, kad jis pasikeis, bet jis nepasikeitė.
O jam atrodė, kad ji nesikeis, visada liks tokia meili ir miela, bet ji pasikeitė.
Kažkas bando iš naujo surasti savo žmogų ir sukurti savo laimę.
Bet žmogus yra žmogus – ribotai mylintis, ribotai kantrus, ribotai pajėgus atleisti ir gyventi dėl kito.
Apaštalo Pauliaus aprašyta meilė – kantri, maloninga, nepavydi, nepasiduodanti piktumui, pamirštanti, kas buvo bloga, visa pakelianti, ištverianti ir niekada nesibaigianti – atrodo ne šio pasaulio tikrovė.
Tikite jūs tokia meile ar ne, visgi esu įpareigotas pranešti, kad kiekvienas ruoštumėtės naujai santuokai. Nesvarbu, jūs susituokę ar ne, nesvarbu, kokia jūsų santuokos patirtis, kiek ja nusivylę ar apsipratę esate, ši nauja santuoka tikrai bus puiki. Ja tikrai nenusivilsite. Ji ne tik išpildys jūsų laimės svajones, bet net pranoks jas.
Gali skambėti banaliai, bet tai tiesa, gili tiesa: Dievas susituoks su žmogumi.
Tas granite iškaltas užrašas būtent apie tai, apie tokį gyvenimą, kur Dievas – mylimiausias Asmuo ir pati Meilė, bus viskas visiems, kur su kiekvienu iš mūsų Jis sukurs unikalų ryšį, kaip ir kiekvieną iš mūsų Jis sukūrė unikalų. Jau niekada Jo neprarasim, su Juo nebeišsiskirsim.
Per pasimatymą vaikinas sako merginai:
– Mūsų draugystei iškilo didelis pavojus.
– Kas atsitiko? – klausia mergina.
– Pamiršau tavo vardą.
Danguje Dievas niekam niekada per visą Amžinybę nepasakys:
– Primink, koks tavo vardas.
Kanos vestuvėse Jėzus parodo, ką reiškia, kai Dievas yra žmogaus svečias. Tada nieko netrūksta, visko užtenka, džiaugsmas nesibaigia.
O kaip bus tada, kai Dievas bus nebe svečias, o šventės Šeimininkas ir pats Jaunikis?...








Grįžti į peržiūrą