Sekmadienio homilijos

Kristaus Krikštas

BRISKIME Į JO GYVENIMĄ

Skaitiniai
Kai rytinis kaimynas pažvangina ginklais mūsų ar Ukrainos pasieny, darosi nejauku. Ypač tiems, kurie dar atmena, kas yra karas ir pokaris. Žudymai, prievartavimai, plėšimai... Visi Dekaloge Dievo pasakyti „ne“ paminami po kojų. Parapijos mirties metrikuose iš tų laikų neretas įrašas: „nušautas“, „nušautas“, „nušautas“...
Salvadoras Dali karo siaubą pavaizduoja kaukolės fraktalu. Dykumoje guli kaukolė. Jos akiduobėse – dvi kaukolės. Ir kiekvienos kaukolės akiduobėse – kaukolės, kaukolės, kaukolės... Iki begalybės. Tai – nuodėmės triumfas. Aukščiausias jos išsipildymas.
Radikaliausi nuodėmės įvaizdžiai Šventajame Rašte yra chaosas ir tvanas – didžiausi gyvybės ir darnos priešai. Ilgą laiką didelėmis pastangomis subtiliai išpuoselėta, įgavusi gražiausias formas gyvybė tvano nušluojama akimirksniu, ir lieka tik chaosas.
Yra keturi sargybiniai, kurie saugo pasaulio vartus nuo nuodėmės tvano ir chaoso. Tai –
protingumas,
teisingumas,
tvirtumas ir
susivaldymas.
Jeigu jie krenta, krenta ir pasaulis. Analizuodami visus žmogaus sukeltus chaosus pasaulyje matysime tragedijos priešaušryje kritusius žmogiškumo sargus – protingumą, teisingumą, tvirtumą ir susivaldymą.
Pavienio žmogaus griūtis veikia pagal tą pačią schemą. Išoriškai labiausiai matoma griūtis to žmogaus, kuris prarado tvirtumą ir susivaldymą. Paleistuvystės ir priklausomybės jau pačios savaime žmogų pažemina ir nubaudžia. Bet tokia žmogaus griūtis dar nėra blogiausias variantas. Išoriškai mažiau pastebima, bet dvasiškai daug labiau žalojanti būsena, kai žmogus praranda protingumą ir teisingumą. Tada išoriškai visai tvarkingas, gal net panašus į asketą ir šventąjį, susivaldantis ir tvirtas žmogus gali būti žiauriu budeliu, ko ne antikristu. O apie antikristą sakoma, kad jis gali turėti daug dorybių, išskyrus teisingumą. Prisiminkim pasitempusius, valingus SS karininkus, kurie duodavo įsakymus masiškai naikinti žmones, lyg tarakonus ar žiurkes.
Mesijas siejamas su teisingumu. Izaijas pranašauja, kad Jis su Dievo dvasia dovanos tautoms teisingumą, „ištikimai neš teisybę“ (Iz 42, 3), „nenuvargs, nepails, kol žemėje įkurs teisingumą“, kuriam yra pašauktas (Iz 42, 4). O apaštalas Petras sako, jog Dievui „brangus bet kurios tautos žmogus, kuris jo bijo ir teisingai gyvena“ (Apd 10, 35). Jeigu nori priklausyti Mesijui, Teisingumo Karaliui, tai ir pats turi rinktis teisingumą ir teisingai gyventi.
Šios vienos – teisingumo – dorybės įgyvendinimas yra didžiulė užduotis kiekvienam žmogui. Žemiausiame – socialiniame-politiniame – lygmenyje teisingumas yra atidavimas kiekvienam to, kas jam priklauso. Atidavimas to, ką mes skolingi kitam. O skolingi esame ne tik materialinius dalykus, bet taip pat pagarbą, dėkingumą, meilę. Niekada pilnai neatiduosime skolos tėvams ir Tėvynei, todėl jų atžvilgiu teisingumas ragina mus būti ypač pagarbiais ir dėkingais. Kiekvienas žmogus mums yra brolis ir sesuo. Todėl teisingumas kviečia būti meiliu kiekvienam.
Antras teisingumo lygmuo – nuskaistinimo teisingumas. Dėl Dievo ir amžinybės aukoju žemiškus dalykus. Sutinku dėl ištikimybės Jam kažką prarasti – žmonių pagarbą, draugus, statusą. Tai – teisinga.
Trečias teisingumo lygmuo – mistinis. Atsiduodu Dievui dėl Jo Paties. Žengiu tamsoje į Jo glėbį rizikuodamas pražūti Jo artume, atsisakydmas visko, net savo gyvybės dėl Dievo, tik dėl Jo.
Jėzus brenda į mūsų gyvenimą Savo įsikūnijimu, gimimu, krikštu, kryžiaus kančia ir mirtimi. Mes briskime į Jo gyvenimą siekdami teisingumo ir Jo dovanoto teisumo.