Sekmadienio homilijos

II sekmadienis po Kalėdų

TĖVO GROMATA

Skaitiniai
Šiandien pasaulyje melo tiek daug, kad apsipratome gyventi su juo ir kažkiek nuo jo apsisaugoti. Išmokom aklai netikėti reklama ir su didele atsarga priimti tai, ką sako politikai, ypač prieš rinkimus. Kai kažkas mus bando įtikinti, jog vienas ar kitas dalykas mums bus be galo naudingas, mes bandom suprasti, kas mums nepasakoma, kas bandoma nuslėpti ir kiek tai iš tikrųjų kainuos.
Tokioje melo visuomenėje sunku išgirsti tiesą, sunku patikėti tiesa. Nesunku patikėti blogiu, savanaudiškumu, nusikaltimais. Bet labai sunku patikėti gera valia, altruizmu, rūpesčiu visuomenės, ne savo asmeniniu gėriu.
„Per gerai, kad būtų tiesa“, – sakom mes savo širdyje ir leidžiam kokiam nors šviesaus rytojaus skelbėjui suokti savo giesmelę, klausydami jo žodžių jau ne kaip būsimos tikrovės pažado, o kaip retorikos, įtikinėjimo meno, kūrinio.
Žodis, kažkada buvęs tvirta ateities garantija ir įrodymu to, ko dar nėra, nebeteko savo prasmės. Net garbės žodis, nes nebeliko garbės. Prisiekinėjimai ir dievagojimaisi liko tik prastos retorikos formomis.
„Kaip Dievą myliu!“ – prie savo pasakytų pažadų prideda vienas.
– Tai kad tu Dievu netiki, – pastebi kitas.
Melo visuomenėje sunku patikėti žodžiu. Tai apsunkina ir tikėjimą Dievu, apsireiškiančiu žmogiškais žodžiais, žmogiška kalba per Šventąjį Raštą.
Vyskupas Juozapas Skvireckas, Šventojo Rašto vertėjas, 1912-tais metais – tuomet dar žodis turėjo vertę – įvade į Šventąjį Raštą parašo tokį sakinį:
„Nors mes katalikai tikėjimo mokslą randame ne vien šv. Rašte, bet taipogi tradicijoje, nors mūsų tikras neklystantis vadovas yra Kristaus įsteigta Bažnyčia, kuriai ir šv. Raštas paduotas sergėti, vienok ir mums tos Knygos turi begalinę vertybę, kaipo paties Dievo, amžinosios Tiesos ir Išminties žodis, kaipo maloningiausiojo Tėvo gromata į mus, Jo vaikus, šios ašarų pakalnės keleivius; jos yra ir mums didžiai naudingos, kaipo turinčios savyje tikriausius pamokymus apie mūsų išganymą ir apie tobuliausį su Dievu susivienijimą.“
Ta „maloningiausioji Tėvo gromata į mus, Jo vaikus, šios ašarų pakalnės keleivius“ šiandien nori mus paguosti, sustiprinti, sušildyti. Joje ir kalbama apie Dievo planą padaryti mus savo vaikais.
Ir nors tai skamba per gerai, kad būtų tiesa, tai yra tiesa. Ji paremta ne sklandžia retorika, o pasiaukojančiu gyvenimu ir kankiniška mirtimi jos skelbėjų.
O „tikriausi pamokymai apie mūsų išganymą ir apie tobuliausį su Dievu susivienijimą“ nėra labai sudėtingi:
Siracido knyga ragina laikytis išminties.
Psalmė – Dievo įsakymų.
Apaštalas Paulius ir evangelistas Jonas – Kristaus – tikrosios šviesos.
Naujus 2022-uosius Jėzaus Kristaus metus pradėkime su Šventąja Dievo Dvasia – Išminties Dvasia, su Dievo įsakymų laikymusi ir su Žodžiu, kuris neklaidina, ir Šviesa, kuri negęsta – Viešpačiu Jėzumi Kristumi.