Sekmadienio homilijos

Kalėdų naktis

DIDŽIAUSIA DOVANA

Skaitiniai
Šiandien labai jautrus ekologijos klausimas. Ar ši planeta liks palanki žmogui, ar pastūmėsime ją į katastrofą.
Spręsti šio klausimo į Glazgą savo asmeniniais lėktuvais iš viso pasaulio suskrido galingiausieji. Klausimo neišsprendė, nes niekas nesutiko apriboti savo vartojimo įpročių, o asmeniniais lėktuvais suskridę į klimato kaitos konferenciją ir atgal tik dar labiau užteršė atmosferą.
Niekas nenori apriboti savęs ir savo gerovės. Ir mes nenorime. Nesinori erdvesnių namų keisti mažesniais, galingesnio automobilio silpnesniu. Nesinori nuo turimų patogumų grįžti į tą laiką, kai jų nebuvo.
Tik pasakose karaliai savo noru sostą ir karūną keičia į elgetos rūbą.
Bet viena tokia istorija – ne pasaka, tikrovė. Šiandien ją girdime: tvarto ėdžiose, apribojęs, sumažinęs save, guli Karalius. Ne šiaip karalius, o Karalių Karalius ir Viešpačių Viešpats. Pats Dievas, viengimis Dievo Sūnus.
Mums visiems grėsė pražūtis. Tam, kad mus išgelbėtų, Jis savo pilnatvės laimę pakeitė mūsų būties trapumu.
Psichologė studentams pasiūlo save apibūdinti kaip dovaną. Kokia dovana esi tu?
• Įpakuota į blizgų popierių ir perrišta gražiu kaspinu;
• paprasčiau supakuota
• ar išvis susukta į laikraštį.
Šiandien žvelgiam į didžiausią Dievo Dovaną, paguldytą tvarte ant šieno. Jis savo dovanas duoda taip, kad lengviausiai gali jas dėti į šalį ir net neišpakuoti, nesitikėdamas ten rasti ką nors vertinga.
Reklama net didžiausią šlamštą pristato kaip gerą daiktą ir priverčia mus jį įsigyti. Ir vos tik įsigijęs supranti, kad tave apgavo.
Res clamans išvertus iš lotynų kalbos reiškia „šaukiantis daiktas“. Šaukiantis „rinkis mane“, „pirk mane“.
Dievas nenori mūsų apgauti. Jam nereikia iš mūsų naudos. Jis į mus žvelgia ne rinkos, ne prekybininko žvilgsniu, kur akcijos ir išpardavimai vis tiek galiausiai naudingi pardavėjui.
Dievas žvelgia į mus meilės žvilgsniu. Jis kaip tėvas ar mama džiaugiasi, atiduodamas savo vaikams viską, kas brangiausia.
Bet Dievas savo dovanos nebruka per prievartą. Žmogus lieka laisvas prieš Jį. Kaip sako prancūzų matematikas ir mąstytojas Blezas Paskalis (1623–1662), Dievas lieka pasislėpęs tokiu būdu, kad Jis atsiskleidžia tiems, kurie ieško, neversdamas atverti akių tų, kurie yra abejingi. Pakankamai yra šviesos tiems, kurie nori matyti, ir pakankamai tamsos tiems, kurie nusistatę Dievo nematyti.
Kokia Dievo dovana mums per Kalėdas?
Tai ne tik Jo Sūnus.
Tai ir mes patys.
Jo Sūnus nebūtų mums didelė dovana, jei nebūtų susijęs su mumis.
Paskalis kalba apie būties trūkumą, kurį nuolat jaučiam savyje. Esame tarsi būtybės tarp gyvulio ir angelo, tarp niekingumo ir puikybės. Jaučiame savo prigimties sužeistumą – palinkimą į blogį, neišsilaikymą gerame. Norime būti geri ir tobuli, bet nepajėgiame. Galiausiai mirštame.
Ši nesibaigianti įtampa ženklina prisiminimą, jog buvo kitaip, jog kažkada buvome kitokie ir turėjome nesužeistą prigimtį.
Blezas Paskalis apie tai kalba paprastu palyginimu:
Mes neliūdim, kad neturime dviejų burnų, nes taip nenumatyta iš prigimties.
Bet kiekvienas liūdi likęs tik su viena akimi, nes tai būties trūkumas.
Ir mūsų liūdesiai, kad esu netobulas, kad esu nuodėmingas, kad savanaudis, kad mirtingas, kyla iš to, kad kažkada buvo kitaip, kad žmogus buvo sukurtas kitoks, kad dabartinė būsena yra sužeista būsena, neteisinga būsena, besišaukianti išgydymo.
Įsikūnijusiame Dieve mes vėl pamatome savo svajonę – tobulą žmogiškumą. Be nuodėmės, be savanaudiškumo, tyrą – tokį, kokiais patys svajojame būti.
Dar daugiau – prisikėlusiame Kristuje mes pamatome save, įveikusius mirtį, nebesužeidžiamus mirties. Jei prieš Prisikėlusį Kristų būtų išrikiuota visą pasaulio kariuomenė – ji negalėtų niekaip Jo sužeisti.
Tvarto ėdžiose gulintis Kristus, Žmogumi tapęs Dievas, yra mums pažadas ir pagalba, nes pats ateina padėti mums tokiais tapti.