Sekmadienio homilijos

IV advento sekmadienis

MARIJA LANKO ELŽBIETĄ

Skaitiniai
Europėdami ir vakarėdami išmokom žinoti savo vertę ir parodyti ją kitiems. Ambicija keistai tapo teigiamu žodžiu: ambicingi planai, ambicingi projektai. Ir mes patys tapom ambicingi, pabrėžiantys savo pranašumą prieš kitą. Gimtosios kalbos dar gerai neišmokęs moksleivis jaučiasi ne mažiau reikšmingas už prezidentą.
O vis tik norisi išsaugoti kai ką iš to gūdaus sovietmečio. Gink Dieve, nieko iš tos sistemos. Tik kai ką iš tuometinio žmogaus.
Kai žiūri to meto ar Atgimimo laikų įrašus, nuotraukas, žmonių veiduose ir jų laikysenoj matai kažką gražaus, kažką tikro, ko šiandien pasigendi. Kas tai? Kokiu vardu tai pavadinti?
Ar sutiktumėt, kad tada save mes vertinom kukliau. Kitą laikyti didesniu ir protingesniu nebuvo jokio nepatogumo. Aiškiai skyrėm gėrį ir blogį. Tiesa turėjo kainą. Todėl jos skelbėjai buvo laikomi autoritetais.
Marijos apsilankymas pas Elžbietą lengviau matomas ano laikmečio spalvomis ir geriau suprantamas anos epochos žmogui. Lenktis prieš kitą ir rodyti jam ypatingą pagarbą – tai ne apie šiandieną.
Šių moterų susitikime gražiausią laikyseną viena kitos atžvilgiu ir bendrystės džiaugsmą dovanoja tikėjimas. Jos abi žino, kas čia svarbiausias. Ir tas žinojimas pasireiškia ramybe, paguoda, vaikišku džiugesiu ir nepaprasta pagarba.
Žvelgdami į Marijos ir Elžbietos susitikimą galim atpažinti, kas su mūsų santykiais ne taip.
Juose dažnai trūksta Šventosios Dvasios ženklų – džiaugsmo ir gaivos. Mes retai kada tegalim nuoširdžiai ištarti Jokūbo Ezavui pasakytus žodžius po ilgo jų nesimatymo: „Man matyti tavo veidą yra tarsi matyti Dievo veidą“ (Pr 33,10).
Clive Staples Lewis knygoje „Perelandra“ bando pavaizduoti dar nepuolusios žmogiškos prigimties stovį. Tos planetos valdovė, prie kurios bėga visi gyvūnai, pamačiusi atvykėlį žmogų, pati bėga prie jo kaip mažas vaikas su nuoširdžiausiu džiaugsmu.
Mūsų planetoje, deja, dažniau būna priešingai.

Aš kadais šventai tikėjau meile –
Aš buvau tikėjimo kvailys,
Rast norėjau tokią pačią kvailę.
Aš kadais šventai tikėjau meilę:
Pasaką nežemišką ir dailią...
Jos pažeisti niekas neišdrįs.
Aš kadais šventai tikėjau meile –
Aš buvau tikėjimo kvailys.

Rimuos ir meile, ir žmogumi nusivylęs Mačernis, ko gero, tikėjimu ir Dievu nusivylęs anksčiau. Kažkas jį matydavo šv. Mišių metu skaitantį knygą.
Nusivylus Dievu neišvengiamai nusivili ir žmogumi. Tada bet toks žmogiškas santykis telieka tik pragmatizmo žaismas.
Išvada, kad žmogus žmogui vilkas, ateina po to, kai nustojama tikėti, kad žmogus žmogui yra Dievo paveikslas.
Gražus mūsų tautos posakis: „Svečias į namus – Dievas į namus.“ Ypač jį supranti ilgiau užsibuvęs vienas. Mums reikalingas žmogiškas Dievo artumas su kūnu ir kaulais, su žmogiška kalba, su bendra istorija, su galimybe būti išgirstam ir pačiam klausytis.
Viena moteris pasigodojo:
– Seniau kritikavau giminaitę, kam ji šnekasi ir barasi su televizorium. O dabar jau pagaunu save besišnekančią su juo.
Gera matyti, kai Dievas, sekmadienį ar ir šiokią dieną atėjęs į žemę, ateina pas Teresėlę ir kartu su ja keliauja aplankyti iš namų jau neišeinančios Janinos. Neša jai „Artumos“ naują numerį, klausia, kaip sveikatos, kaip vištos. Klausosi jos istorijų, pasakoja savas.
Marijos ir Elžbietos susitikimas atpažįstant tarp jų pasislėpusį Dievą yra pavyzdys mūsų susitikimams.
Pamatyti Dievą žmoguje – tai kažkas kalėdiško ir stebuklingo.