Sekmadienio homilijos

III advento sekmadienis

KUR LINK KELIAUSIM

Skaitiniai
Pagrindinė Jono Krikštytojo žinia: „Atsiverskite, nes prisiartino Dangaus Karalystė.“
Tikslas – Dievo Karalystė.
Atsivertimas – kryptis į Ją.
Mes šiandien džiaugiamės įvairiausiais technikos išradimais, kurie padeda patogiau gyventi. Tie išradimai tobulėja.
Vienas senukas sako prisimenąs, kaip buvo pavėžintas senu vokišku sunkvežimiu, varomu kietu kuru – malkomis.
Daugelis mūsų prisimena, kad kalbėti telefonu buvo galima tik vienoj vietoj namuose, atsistojus ar prisėdus prie telefono, kurio ragelis buvo sujungtas su aparatu spiralėn susuktu laidu.
Taip pat prisimename nespalvotus lempinius televizorius ir kaip norimą filmą ar programą galėdavai žiūrėti ne bet kada, o tik numatytu transliacijos laiku.
Šiandien yra internetas, kompiuteriai, išmanieji telefonai. Šiandien techninės galimybės labai didelės.
Tuos didžiuosius technikos atradimus galim atminty sukti atgal ir žiūrėti, kaip su kiekvienais metais jų tobulumas mažėja, galimybės traukiasi, kol prieinama prie pačios pradžios.
Turbūt žinote, kad kompiuterio svarbiausios dalies, mikroprocesoriaus, būtiniausia medžiaga yra silicis – paprasčiausias smėlis.
Sukdami laiką atgal ir degraduodami bet kokį technikos stebuklą iki jo pradinio taško, mes visada rasime kažką labai paprasto, elementaraus, neįspūdingo.
Na, ir kuo gi tai susiję su Jono Krikštytojo skelbiamu atsivertimu ir Dievo Karalyste?
Ogi tuo, kad ir žmogų galima sukti į vieną ar į kitą pusę: graduoti iki Danguje būsiančio šventojo arba degraduoti iki dulkių – žemių saujos, iš kurios yra sukurtas.
Pasaulis žmogų kviečia ne atsiversti ir tobulėti lygiuojantis į tą paveikslą, pagal kurį yra sukurtas (tam reikia daug pastangų), bet rinktis malonumą, patenkinantį 5-kis pojūčius.
Žmogus, sukurtas Dievo Karalystei ir draugystei su Dievu, tampa 5-kių gyvūniškų pojūčių administratoriumi. Jis ima gyventi dėl to, dėl ko gyvena gyvūnas.
Pojūčiai mums duoti kaip priemonės teisingai naudotis kūnu, o ne kaip tikslas, dėl kurio aukotume savo gyvenimą.
Kas atsitinka, kai pojūčiai tampa tikslu? Tada žmogus degraduoja į kažką mažesnio.
Imkime grubiausią pavyzdį. Alkoholis. Arba mūsų valdžios taip geidžiami įteisinti narkotikai.
Žmogus pavartojo ir tapo priklausomas. Jis rinkosi, galima sakyti, ne alkoholį ar narkotikus. Jis rinkosi malonumą. O tapus priklausomam kas atsitinka?
Atsitinka taip, kad renkasi jau nebe žmogus. Ir net ne malonumas yra tolesnis jo elgesio motyvas. Ima veikti paprasčiausia materija. Medžiagų tarpusavio sąveika. Paprasčiausia chemija, kurią galima užrašyti formulėmis.
Žmogus, buvęs laisvas ir keliavęs link tobulumo, ima degraduoti link pirminės materijos. Žmogaus valią ir laisvę pakeičia paprasčiausios cheminės reakcijos. Žmogus ima grįžti link tos pirminės, grynai materialios būsenos, link žemių saujos.
Atsiversti – iš naujo pasirinkti gražiausio žmogiškos būties išskleidimo kryptį.
Neatsiversti – tai sustoti ir ilgainiui imti slysti atgal į gyvūniškumą, gamtiškumą, materialumą.
Tą slinktį atgal galim labai lengvai atspėti:
Meilingą džiaugsmą dėl kiekvieno žmogaus pakeičia niūrumas.
Norą daryti visus laimingus – susirūpinimas vien savimi.
Gyvenimą dėl kitų – egoizmas.
Bendrystės siekį – atsiribojimas nuo visų.
O paskui širdis siauryn siauryn ir susitraukia iki negyvos materijos be jokio santykio ir be dvasios.
Jeigu jūs seniausiu kompiuteriu, užėmusiu visą kambarį, mėgintumėte pažiūrėti dabartinį filmą, jis paprasčiausiai nepavežtų.
Žmogus, degradavęs nuo savo žmogiškos būties, tampa nepajėgus suprasti gražiausių žmogiškumo džiaugsmų, santykių, bendrystės, dvasingumo. Su tokiu žmogumi reikia daug kantrybės. Jam reikia didelės pagalbos.
Dabar priimkime pasunkintą užduotį. Negalvokime, kad tas žmogus yra kažkas kitas, o ne aš.
Tai apie mane. Man iki Dangaus šventųjų dar šiek tiek trūksta, švelniai tariant. Patirti jų džiaugsmus dar negaliu, nes mano siela dar tik kokono stadijoj. Su manim dar reikia didelės kantrybės.
Vienas iš Dievo meilės ženklų yra Jo begalinė kantrybė žmogui.
Priimsiu Jo pagalbą, kurią Jis dovanoja sakramentais, ypač šv. Išpažintimi – nuodėmių atleidimu. Tai, ką savo jėgomis bandyčiau taisyti visą gyvenimą, Jis pataiso akimirksniu. Jo sakramentinis prisilietimas dovanoja atleidimą, ramybę, širdies gaivą. Priimsiu šią dovaną. O su ja ir kitą – Jį patį Švenčiausiame Sakramente Komunijoje – bendrystėje su Dievu, atkurtoje bendrystėje su žmonėmis.
Tai, kuo šventieji negali atsidžiaugti Amžinybėje, jau šiandien dovanojama ir mums.