Sekmadienio homilijos
Grįžti į peržiūrą
2021-12-05
II advento sekmadienis
ATSIVERSKITE!
Skaitiniai
Pranašas Baruchas šiandien mus pasitinka viltingais ir linksmais žodžiais. Apie Jeruzalės ateitį jis kalba taip gerai, kad net suabejoji, ar jis tikras pranašas. Netikri pranašai glostydavo pagal plauką ir dūzgendavo ausyse tokius dalykus, kokių malonu klausytis.
Jis ragina nuskriaustą Jeruzalę gedulo bei vargo drabužį pakeisti puošniausiais rūbais garbės, apsigaubti teisybės apsiaustu, užsidėti ant galvos šlovės karūną.
Ir nors Baruchas yra tikras pranašas, jo kalbėjimas apie Jeruzalės išaukštinimą turbūt ne kartą klaidino žydų tautą, provokuojamas tokias viltis, kokių neturėjo omenyje nei pranašas, nei pats Dievas. Žydai kildavo į kovą tikėdamiesi jiems pažadėtos Jeruzalės ir viso Izraelio šlovės. Kiekviename pasaulio perversme matome šiuos Pažado tautos atstovus.
Kame yra Jeruzalės ir viso Izraelio šlovė?
Ar prisimenate seną nespalvotą Čarlio Čaplino filmą, kur jis vaidina elgetą? Jis ateina į restoraną ir graži moteris jam šypsosi, moja. Jis apsidžiaugia. Bet greitai pamato, kad tas dėmesys skirtas ne jam, o už jo stovinčiam vyriškiui.
Jeruzalės garbė ir išaukštinimas jai priklauso tik dėl to, kad už jos stovi Kristus, kad ji yra Amžinojo Karaliaus miestas. Deja, atėjęs Karalius, žvelgdamas į ją nuo Alyvų kalno, verks ir apgailestaus: „Jeruzale, Jeruzale! Kiek kartų norėjau surinkti tavo vaikus, kaip višta surenka savo viščiukus po sparnais, o tu nenorėjai!“ (Mt 23, 37); „Tu nepažinai savo aplankymo meto“ (Lk 19, 44).
Pranašo Barucho žadėta šlovė vėl aptems ir nutols. Jeruzalei suklestėti atstūmus Dievą nepavyks.
Kas pasakyta apie Jeruzalę, tinka kiekvienam miestui ir valstybei.
Mūsų garbė susijusi su Dievo garbe. Europos Sąjungos, Rusijos, Amerikos, bet kurios šalies klestėjimas, ramybė ir gerovė bus sąlygota atsigręžimo į Dievą. Ir bet kurios šalies nelaimės ir vargas bus apspręsti nusigręžimo nuo Jo.
Ant krikščioniškų šaknų išaugusi Europa ima gėdytis ją pagimdžiusios Krikščionybės, gėdytis Kristaus, net Kalėdų pavadinimo.
Kartojamos klaidos, kurių galėtume nekartoti, jei mokytumės iš istorijos.
Vien praeitas šimtmetis kiek daug skaudžių pamokų mums palieka.
Kai pasitelkdamas gamtos mokslus pasaulis darė didžiulę pažangą, imta tikėti žemiško rojaus viltimi, tikėti, kad ištobulinta technika darbą pavers lengvu žaismu, sukurs tiek gėrybių, kad visiems jų pakaks. Bus daug laisvo laiko ir daug patogumų. Bus galima ilgai ir laimingai gyventi ir be Dievo.
Du pasauliniai karai, koncentracijos stovyklos, masinio žmonių naikinimo praktika, atominis ginklavimasis, komunizmo siautėjimas parodė: be Dievo nėra jokių garantijų, kad žemiškasis rojus netaps pragaru, kad gerai gyvendamas žmogus bus geras kitam, kad jame nepabus neandertalietiškas žiaurumas.
Šiandien su nepateisinamu naivumu vėl galvojama: išstumsim Dievą ir būsim laimingi, atsisakykim Kristaus ir Krikščionybės ir pasaulis bus visiems jauki vieta gyventi.
Ar tikrai?
Taip, buvo civilizacijų ir be Kristaus, bet ar ne Krikščionybė davė kažką gražiausio, ar ne ji pasiūlė geriausias bendrabūvio taisykles?
Mintis, kad prieš įstatymą visi lygūs, argi nėra Krikščionybės mintis, jog visi esame lygūs Dievo vaikai?
Socialinės garantijos, pagalba vargstantiems, pasidalinimas materialinėmis gėrybėmis su tais, kurie negalėjo prie jų prisidėti, juk kyla iš Kristaus mokymo mylėti vargšą, jame atpažinti patį Viešpatį.
Reikia pripažinti, kad Barucho knyga nėra vien viltinga ir šviesi. Didžioji jos dalis nėra tokia linksma. Šiandien girdėti vilties žodžiai apie Jeruzalės šlovę – tai tik mažas spindulėlis vilties nykioje tremties tikrovėje. Didžioji knygos dalis ragina atgailauti ir netikėti Babilonijos stabais.
Piešiama šviesi Jeruzalės ateitis nėra garantuota. Pranašas neguldo galvos, kad būtinai taip ir bus. Yra sąlygos, kurias reikia išpildyti, yra tam tikri „jeigu“. Jei tautos likučiai visa širdimi gręšis į Viešpatį, žadama tremties pabaiga ir tautos atstatymas naujais pagrindais.
Priešingu atveju Barucho knygoje skamba ne vilties pažadai, o labai skaudžios istorijos priminimas, kai žmonės turėję valgyti savo sūnų ir dukterų kūnus.
Evangelistas Lukas aprašo konkretų istorinį laikotarpį, kada pasirodo Dievo pranašas Jonas. Tai nėra kažkoks geresnis, ramesnis istorijos laikas. Nei imperatorius Tiberijus, nei provincijų valdytojai Pilotas, Erodas, Pilypas ar Lizanijus nėra svajonių valdovai. Beje, vietoj jų galėtume rašyti šiandienos valdovų vardus ir pavardes. Nieko kitaip. Pasaulis toks pat. Bet Dievas nepaisant nieko – politinių aplinkybių ar visuomenės santvarkos – vis tiek siunčia savo pranašą kalbėti, skelbti apie naują santvarką – Dievo Karalystę.
Į ją atviri keliai kiekvienoje pasaulio šalyje, kiekvienoje vietoje. Ten nereikia registruotis pabėgėlio statusu ir prašytis priimamam. Ten mes jau užregistruoti. Mūsų vardai jau įrašyti Danguje. Į Dievo Karalystę gali žengti kiekvienas.
Tiesa, reikia įveikti vieną sieną – atsivertimo užkardą. Kartais teks brautis per pjaunančias mūsų nuodėmingų įpročių koncertinas.
Bet verta. Niekas mums nepadovanos tikro gyvenimo be Dievo. Visur, išskyrus Dievo Karalystę, mes esame našlaičiai, nepageidaujami, svetimieji.
Dievo Karalystės pasienio tarnybos vadas įspėja ir kviečia:
Atsiverskite!
Grįžti į peržiūrą