Sekmadienio homilijos

I advento sekmadienis

KAIP TOBULĖSIME

Skaitiniai
Mūsų gyvenimą labiau keičia ne gražūs pamokslai, o mūsų pačių pasiryžimai kovoti prieš nuodėmę, ugdyti dorybes, valdyti, tramdyti savyje kūniškąjį žmogų ir lavinti, tobulinti dvasinį žmogų.
Kartais net nejaučiame, kaip smarkiai mūsų gyvenimą valdo nuodėmė ir kūniškas žmogus.
Štai pavyzdys:
Išsiskyrė šeima. Vaikai sužeisti visam gyvenimui, praradę saugumą, pilni emocinių traumų.
Jei kalbinsim vyrą ir žmoną, dažnu atveju savyje jie kaltės nematys.
O nuodėmė prasidėjo tada, kai baigėsi pastanga ugdyti dvasinį žmogų ir tramdyti kūniškąjį. Kada širdyje buvo pritarta sprendimui gyventi dėl savęs, nesirūpinti kito gėriu, neklausti: kaip tu? kas tavo širdyje?
Žmonės dar gyveno kartu, bet sulig tuo sprendimu ėmė tolti vienas nuo kito, kaip laivai jūroje.
Kalėjime klauskite bet kurį kalinį: beveik kiekvienas apkaltins aplinkybes, kurios jį privertė taip nusikalsti – vogti, žudyti. Retas kuris supras, kad jis pats ir gerokai anksčiau prieš nusikaltimą, vadovaudamasis sugedusia prigimtimi, suteikė nuodėmei mandatą, teisę valdyti jo gyvenimą.
Šiandien pirma naujų metų – naujų liturginių metų – diena. Naujumas suteikia stimulo gyventi gražiau, geriau, šviesiau. Naujas švarus lapas akina kažką gražesnio jame parašyti ar nupiešti.
Atkreipkime dėmesį į tris sritis:
Save
Artimą
Dievą
Jeigu mums, kaip vaikams, šalia šių trijų žodžių būtų parašyti kiti trys žodžiai:
Malda
Pasninkas
Išmalda
Ar mokėtume juos sujungti? Kuris žodis susijęs su kuriuo asmeniu?
Maldą, be abejo, sujungsime su Dievu.
Išmaldą – kaip iš maldos einantį santykį su artimu.
O pasninkas lieka mums kaip kova su kūnišku žmogumi.
Šiandien sakoma, kad meilė kitam prasideda nuo meilės sau. Vadinasi, nuo pasninko, nuo grumtynių su savanaudišku kūnišku žmogumi. Tikrai mylėti save – tai padėti dvasiniam žmogui laimėti savyje.
Kad šie naujieji liturginiai metai ir mus darytų naujais žmonėmis, šiandien pat pagalvokime, kaip tobulėsime tose trijose srityse.
Kokia bus mūsų malda? Kada melsimės ir kiek? Kai sakau, kad meldžiuosi visada, turbūt reiškia, kad nesimeldžiu niekada.
Kai kas nusistato žadintuvus ir meldžiasi Bažnyčios ritmu: 12-tą valandą Viešpaties angelo malda, 15-tą Dievo gailestingumo vainikėlis. Kažkam mielas rožančius. Kažkas medituoja Šventąjį Raštą užsidegęs žvakelę. Kaip būtų gerai, jei maldos nepamirštume nė vieną dieną, kaip nepamirštam pavalgyti.
Kas bus mūsų išmalda – iš maldos kylantys geri darbai ir gražūs santykiai su artimu? Ką pasiryšim per šį adventą daryti gero kitam?
Sutuoktiniui, kaimynui, vargstančiam žmogui, vienišam giminaičiui, seniai matytas draugui, mirusiam žmogui. Mes juk mokam daryti gera net mirusiems.
Galiausiai koks bus mūsų pasninkas, mūsų kova su tuo „aš“, su kuriuo nereikia draugauti? Gal atsisakysiu blogo įpročio. Gal bandysiu mažiau kalbėti ir daugiau klausyti. Gal apsaugosiu save nuo informacinio triukšmo ir išjungsiu radiją, ribosiu televizijos žiūrėjimą. Galit užeiti į kleboniją ir išrinksim jums gerą knygą.
Mums, laukiantiems ne tik Kalėdų, bet ir Antrojo Kristaus Atėjimo, Jis sako: „Saugokitės, kad jūsų širdis nebūtų apsunkusi nuo gardžių valgių, svaigalų ir kasdienių rūpesčių, kad toji diena neužkluptų jūsų netikėtai.“