Sekmadienio homilijos

XXXIII eilinis sekmadienis

BENAMIŲ BALADĖ

Skaitiniai
Iš Popiežiaus Pranciškaus žinios 5-osios pasaulinės vargstančiųjų dienos proga:
„Visas Jėzaus veikimas patvirtina, kad neturtas – tai ne likimo vaisius, bet konkretus Jo buvimo tarp mūsų ženklas. Nerandame Jo kur panorėję ir kada panorėję, bet atpažįstame Jį vargšų gyvenime, jų kančioje ir varge, kartais iš nežmoniškų sąlygų, kuriomis jie priversti gyventi. Vargšai yra tikrieji evangelizuotojai, nes pirmieji buvo evangelizuoti ir pašaukti būti Viešpaties ir Jo Karalystės palaiminimo dalininkais (plg. Mt 5,3).
Jie gali mus daug pamokyti. Jie ne tik dalijasi su mumis tikėjimo jausmu (sensus fidei), bet ir kentėdami pažįsta kenčiantį Kristų. Visiems būtina leistis būti jų evangelizuojamiems. Naujoji evangelizacija yra kvietimas pripažinti jų egzistencijos išganomąją galią.
Esame pašaukti atrasti juose Kristų, tapti jų reikalo balsu, bet taip pat ir būti jų draugais, į juos įsiklausyti, juos suprasti ir priimti slėpiningą išmintį, kurią Dievas nori mums per juos perduoti.
Jėzus ne tik stoja vargšų pusėn, bet ir dalijasi su jais tuo pačiu likimu. Tai turi įpareigoti dalytis su jais gyvenimu, nedeleguojant šios pareigos kitiems. Vargšai bendruomenei nėra „išoriniai“ žmonės, bet broliai ir seserys, su kuriais dalijamasi kančia siekiant palengvinti jų vargą ir padėti įveikti atskirtį, kad jiems būtų grąžintas prarastas orumas. Labdaros gestas suponuoja davėjo ir gavėjo buvimą, o dalijimasis gyvenimu kildina brolybę. Išmalda yra proginis dalykas; o dalijimasis – tęstinis. Išmaldos atveju glūdi pavojus, kad ją duodantis jausis patenkintas, o gaunantis – pažemintas; dalijimasis stiprina solidarumą ir duoda pagrindą, būtiną teisingumui pasiekti. Jei tikintieji nori asmeniškai pamatyti Jėzų ir paliesti Jį rankomis, žino, kur kreiptis: vargšai yra Kristaus sakramentas, jie reprezentuoja Jo asmenį.
Šiame kontekste gera atminti Šv. Jono Auksaburnio žodžius: „Dosnusis negali reikalauti iš varguolio, kad šis atsiskaitytų už savo elgseną, o turi vien tik stengtis pagerinti jo padėtį ir patenkinti poreikį. Vargšas teturi vienintelį apsigynimą: savo skurdą ir patiriamą stokos būklę. Neklausk jo nieko kito; net jeigu būtų blogiausias žmogus pasaulyje, jei jam reikia būtino maisto, išvaduokime jį iš bado. Gailestingas žmogus yra tarsi uostas stokojantiems; uostas priima ir gelbsti nuo pavojaus visus patyrusius laivo sudužimą. Nepaisant to, ar tai piktadariai, ar geri žmonės, kokie bebūtų, atsidūrus pavojuje, uostas jiems suteikia prieglobstį savo užutėkyje. Todėl kai pamatysi parblokštą ant žemės žmogų, kurio laivą paskandino skurdas, neteisk, neprašyti ataskaitos apie jo elgesį, bet išvaduoti jį iš nelaimės.“
Vargšai yra tarp mūsų. Kaip būtų evangeliška, jeigu su visa tiesa galėtume ištarti: mes taip pat esame vargšai.“

Jonas Strielkūnas
Benamių baladė

Keliavo per žemę šią trylika batų.
(Septintas žmogelis gal buvo vienkojis?)
Keliavo per žemę šią trylika metų.
Pulkelis benamių. Mylėjo. Aukojos.

Kas vakarą kurdavo didelį laužą
Ir virdavo puoduos žuvis ar žvėrieną.
Vidurnaktį šaukdavo: kaulus jiems laužo!
O rytą linksmi vėl sutikdavo dieną.

Nuplyšo jų batai. Drabužiai nudryžo.
Akis jiems išėdė ir liūtys, ir sniegas.
Tačiau anei vienas atgal nesugrįžo,
Ir kur jie pradingo, nežino jau niekas,

Nes nieko neliko: nei kaulų, nei kraujo,
Nei apavo skuto, nei apdaro skiautės.
Todėl aš tikiu: jie lig šiolei keliauja
Anapus šio liūdno pasaulio paskliautės.