Sekmadienio homilijos

XXXII eilinis sekmadienis

NAŠLĖS SKATIKAS

Skaitiniai
Aktorius Piotras Mamonovas pasakoja istoriją.
Šventas žmogus apsilanko vienuolyne. Vizito pabaigoje jo klausia:
– Kas yra švenčiausias vienuolis vienuolyne?
– Be abejo, virėjas, – sako šventasis.
– Kaip tai virėjas?! Tai pats pikčiausias žmogus vienuolyne. Jis netgi keikiasi.
– Jis bevelytų jus visus užmušti. Ir jis kovoja didžiulę kovą. Tai, kad jis tėra tik piktas – tame didelė jo pergalė. Niekas kitas nekovoja tokios didelės dvasinės kovos kaip jis. Taigi jis yra švenčiausias.
Taip Jėzus mato ir našlės skatiką. Iš šalies žvelgiant – tai mažas pinigėlis, o žinant jos situaciją – tai didelė auka, visas jos turtas.
Darbo, aukos, šventumo vertę nustatyti gali tik šventas žmogus arba Dievas.
Žinoma, gyvendami ilgus metus su žmogumi, mes kažkiek jį pažįstam, žinom, pavyzdžiui, kaip jam sunku pasakyti „atsiprašau“, pripažinti savo kaltę. Tada galim pasidžiaugti ir labai mažais laimėjimais.
Kartais iš šalies susidarai labai keistą įspūdį: vyras ramus, šneka tyliai, o žmona vis rėkia ant jo ir rėkia. Galvoji, kaip su tokia jis pajėgia gyventi.
O jeigu gauni sužinoti ilgesnę istoriją, supranti: tai, kad ji tik rėkia, yra didelė pergalė. Už jo elgesį ji seniai turėjo būti jį palikus.
Dievo Karalystė prasideda nuo mažų dalykų.
Kiek kartų Jėzus kalbėjo apie grūdą, kviečių ar garstyčios.
Mes jį pasėjam, o Dievas duoda augimą ir derlių.
Vienas kunigas gražiai pasakė apie dvasinį gyvenimą:
Žmogaus reikalas yra kova.
O Dievo reikalas – pergalė.
Mes norėtume, kad Dievo Karalystės gyvenimas jau čia, žemėje, būtų nuolat pažymėtas apsčiu derliumi ir nesibaigiančia pergale.
Bet Dievas kviečia kiekvieną vis iš naujo kovoti ir sėti. Nugalėti savyje savanaudį senąjį „aš“ ir dosniai berti gerumo pastangas.
Sareptos našlė nežino, kuo baigsis su pranašu pasidalintas paskutinis jos ir sūnaus kąsnis.
Našlė, metanti paskutinį pinigėlį į aukų skrynią šventykloje, irgi nesvajoja apie šlovingą atomazgą.
Dievo Karalystė ir jos vaisiai nenuspėjami.
Bet gerumas, dosnumas, pasiaukojimas, drąsi meilė turi savyje grūdo užtaisą, grūdo programą augti. Kaskart į kažką kito, dar nepažinto.
Kiekvienas gerumo darbas – tai dar vieno naujo unikalaus nematyto Dievo Karalystės sodo augalo sėkla.
Jėzus mokiniams ir mums parodo, kad yra kitas, gilesnis žvilgsnis į tikrovę.
Apakinti spalvingų reklamų ir didžio pasaulio blizgesio, esame mokomi atpažinti, kas iš tikrųjų vertinga, didinga, brangu.
Vienas kunigas, studijavęs seminarijoj dar tarybiniais laikais, pasakoja, kaip jį seminarijoje aplankė mama – neturtinga moteris iš kaimo. Lauktuvių ji atvežė savo keptų sausainių.
– Man buvo nepatogu tuos sausainius paimti, neštis, gėda. O dabar, kai mamos nebėra čia, tai atrodo taip brangu.
Dar pasidalinsiu vienu pasakojimu tėvo, palaidojusio jauną žuvusį sūnų. Teko lankyti tą šeimą.
Tėvas pasakoja:
– Kelios dienos prieš sūnaus avariją mudu su juo vaikščiojom po „Senukus“. Mums nieko nereikėjo ir mes nieko nepirkom. O dabar man taip norėtųsi, kad aš būčiau jam ką nors nupirkęs. Bet ką, kokį menkniekį, nereikalingą daiktą, bet man taip norisi, kad tada aš būčiau jam ką nors nupirkęs.
Suprantate, kad ši istorija ne apie daiktus, kurių ir taip per daug.
Tai istorija apie meilę, meilės ženklus, kurių taip trūksta.
Gyvenimas trumpas. O laikas piktas.
Kol turime laiko, darykime gera.