Sekmadienio homilijos

XXXI eilinis sekmadienis

KAS IŠGELBĖS PASAULĮ?

Skaitiniai
Kunigas, dėstęs filosofiją, sykį pasakė:
– Mes niekada neplekšnosim Dievui per petį.
Pradžioj tie žodžiai nuliūdino. Vėliau atėjo jų supratimas: žmogus niekada nebus lygus Dievui.
Dievo meilės tema prikalbėta be galo, be krašto. Didįjį meilės įsakymą, išlinksniuotą iki begalybės, galėtume neužsikirsdami pasakyti pažadinti vidurnaktį. Dar prisimena šventojo Augustino „mylėk ir daryk ką nori“.
Bet jaučiam, kad žodis „meilė“ jau darosi saldokas, kalbėjimas apie ją neišvengia banalumo arba patoso.
Ačiū Mozei, kad iš Pakartoto įstatymo knygos į mus prabyla senoviškai ir primena tai, ką esam pamiršę.
Dievo meilė prasideda nuo Dievo baimės.
Mozė prieš Didįjį įsakymą „Mylėk“ sako ir du svarbius žodžius: „Bijok“ ir „Klausyk“.
Pasaulį į pražūtį stumia tai, kad nustojome bijoti Dievo, klausyti Jo įsakymų, o meilę pavertėm sentimentais.
Jei nebijai ir neklausai Dievo, tai ir nemyli Jo.
Lietuvos, Europos Sąjungos, pasaulio mastu svarstomi įstatymai, tiesiogiai nukreipti prieš Dievo įsakymus, pasauliui nežada nieko gero.
Kai myli asmenį, tai gerbi ir saugai jo gėrius. Jei sakyčiau, kad myliu žmogų, bet nesaugočiau jo nuosavybės, sveikatos, gyvybės, ko verti būtų žodžiai.
Jei politikai nebijo Dievo, nesaugo Jo gėrių, tai nejaugi jie saugos žmones ir jų gėrius?
Šiandien vėl iš naujo apie Dievo meilę reikia pradėti kalbėti nuo Dievo baimės.
Tai nėra natūrali instinktyvi baimė, kylanti savaime prieš dalykus, kurie mums kelią pavojų.
Dievo baimės reikia mokytis.
Kad ją įgytum, reikia stengtis.
Ši baimė iš tiesų yra pati didžiausia drąsa.
Kaip sako šventasis Jonas Klimakas: „Aš pažinojau žmonių, kurie nebijojo Dievo ir ėjo vogti, bet išsigando šunų ir pabėgo.“
Nebijojo Dievo ir išsigando šunų...
Jei neturi Dievo baimės, esi bailys. Bijai žmonių, šunų. Bijai, ką apie tave pasakys, ką pagalbos, bijai dėl rytojaus, dėl mirties.
O kai bijai Dievo, visos kitos baimės sutirpsta.
Jo vieno reikia bijoti. Ir išsilaisvinti iš visų kitų baimių. Nuo Dievo baimės prasideda išmintis. Nuo jos prasideda ir tikra meilė Dievui ir žmonėms. Gudriai kalbant, Dievo baimė yra „conditio sine qua non“, – sąlyga, be kurios nė iš vietos.
Pasaulyje nelieka Dievo baimės. Ir pasaulis artėja prie pavojingos ribos.
O mano gyvenime ar ji yra? Jeigu turiu daug baimių, vadinasi, Dievo baimės man trūksta. Reikia ją ugdyti.
Herojais ir didvyriais mes laikome tuos, kurie nugalėjo daug baimių, dažnai veikė prieš įstatymus, rizikavo savo laisve, sveikata, netgi gyvybe. Tai karo metu žydus gelbėję žmonės, pokaryje savo namuose partizanams leidusios išsikasti bunkerius šeimos, Katalikų Bažnyčios Kronikos bendradarbiai ir kiti.
Iš kur jų drąsa? Iš Dievo baimės dažniausiai. Dievo baimė leido nebijoti veikti prieš įstatymą, rizikuoti savo gyvybe, gerove, viskuo.
Šiandien reikia Dievo baimės, kad nebijotume veikti prieš įstatymus, jeigu jie bus priimti, prieš įstatymus, nesuderinamus su sąžine ir Dievo įsakymais.
Pasaulis šiandien serga. Sunkiai serga. Pandemija, ekologinė krizė, čia pat ekonominė, taikos krizė. Už viso to slypi nuodėmė, daugybė nuodėmių, padarytų dėl to, kad nėra Dievo baimės.
Kas išgelbės pasaulį?
Kažkas sakė, kad pasaulį išgelbės grožis. Bet matom ne vieną išnykusią tautą, civilizaciją, kuri buvo išpuoselėjusi grožį.
Roma tikėjosi, kad jos imperiją išsaugos karinė jėga, teisė, į panteoną sutempti kiekvienos užkariautos tautos dievai.
Neišgelbėjo.
Šiandien tikimasi, kad pasaulį išgelbės visų lygybė, nauji įstatymai, masinė vakcinacija.
Neišgelbės niekas. Nebent žmogus atsigręš į Dievą. Pasaulį išgelbėti gali tik Tas, Kuris jį nuolat palaiko.
Mes iš savo pusės prie to galim prisidėti klausydami Jo įsakymų, bijodami Jam nusikalsti, mylėdami Jį, Jo sukurtą pasaulį ir savo brolį žmogų.