Sekmadienio homilijos

XXX eilinis sekmadienis

PASKUTINIS ŠANSAS

Skaitiniai
Filme „Paskutinis šansas“ Jėzus – gražuolis barmenas, dirbantis to paties pavadinimo užeigoje, – siūlo išsigelbėjimą ten užsukusiems keleiviams.
Banalus filmas, nors mintis nebloga.
Per karą buvo viena tokia istorija, kokią papasakojo Dzūkijoje į baidarių starto vietą vežantis vairuotojas.
– Čia, – rodo jis lauką, kurio gale mažas miškelis, – vokiečiai sustatė būrį žmonių sušaudymui ir pasakė: „Bėkit į mišką. Kas nubėgs, tas liks gyvas.“ Paskutinis šansas. Vienas žmogus metėsi į priešingą pusę, į miestelį, ir pasislėpęs išsigelbėjo.
Kai mirtis tau žvelgia į veidą, gerai supranti sąvoką „paskutinis šansas“.
Ar Jėzus yra paskutinis šansas?
Aprimusiame, su pandemija apsipratusiame pasauly Jėzus grįžta į savo įprastinę vietą. Jis – viena iš galimybių, vienas iš daugelio pasirinkimų.
Turtingame Vakarų pasaulyje religija prilyginama mėgstamam užsiėmimui – hobiui. Kažkas mėgsta bėgioti, kažkas važinėti dviračiu, o kažkas vaikščioti į bažnyčią.
Aklas elgeta Bartimiejus neatstovauja mūsų – sotaus ir užtikrinto pasaulio žmonių. Jis net neatstovauja savo tautos – neturtingų pavergtų žydų. Jis – išimtis, retas egzempliorius. Jam blogiau nei visiems kitiems. Jis – Jobo likimo brolis, nesuprastas net artimiausių.
Jam Jėzus – tikrai paskutinis šansas. Kito nėra. Dabar arba niekada.
Ir jis griebiasi Jėzaus kaip skęstantis šiaudo. Nesvarbu niekas – kitų nuomonė, raiškos formos – niekas. Svarbu tik, kad Jėzus sustotų, nepraeitų, nepaliktų jo, pasigailėtų...
Jis nemato Jėzaus. Bet šaukia. Su dideliu tikėjimu ir visa esybe.
Ar mes kada nors taip šauksimės Jėzaus?.. Taip! Bus toks momentas kiekvieno gyvenime.
Kol kas dar ne. Dar nesame Bartimiejaus ar Jobo lygio. Bet būsime. Mūsų gyvenimas dar kurį laiką aprūpintas ir saugus. Sveikata apdrausta, turtas neretai irgi. Jei kas atsitiks, gausi kompensaciją. Patirtą žalą sušvelnins išmoka.
Bet gyvenimo rodyklei svyrant į pabaigą, tų kompensacijų mažėja. Pasiskundus sveikata, daktaras siūlo pasižiūrėti į pasą, į gimimo metus.
Galiausiai tenka susitaikyti, kad jokių kompensacijų nebelieka ir niekas tau neatlygins, kad prarandi sveikatą, turi atsisveikinti su savo namais ir net su šiuo pasauliu.
Tada ir tampi Bartimiejaus likimo broliu. Kaip elgeta meldi visų pagalbos ir galiausiai supranti, kad tau pagelbėti gali tik Vienas. Ir kūne ar dvasioje sušunki: „Jėzau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs!“
Tapyboje yra žanras, vadinamas „memento mori“ (liet. „atmink, kad mirsi“). Įdomu, kad tokie nepanašūs paveikslai priskiriami tam pačiam „memento mori“ žanrui:
Kaukolė, užpūsta žvakė, rūkstantys dūmai.
Ir gražiausia gėlių puokštė, į kurią įsižiūrėjęs pastebi vieną kitą apvytusį lapelį, ropojantį kirminą.
Mums nebūtina laukti gyvenimo pabaigos, kad įsitikintume savo mirtingumu ir tuo, kad mums reikės Gelbėtojo. Jau dabar akivaizdu, kad Jėzus liks vienintelis paskutinis mūsų šansas. Kai mirtis mums žvelgs į akis, grasindama nebūtimi, kiekvienas šauksime: „Jėzau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs!..“
Šiandien sekmadienis – Viešpaties diena. Jėzus keliauja mūsų kraštais. Kaip tada per Jerichą, taip šiandien per Alksnėnus, Didvyžius, Vilkaviškį. Ateina tam, kad būtų sustabdytas, užkalbintas, pakviestas. Ne taip svarbu, kaip į Jį kreipsimės – kaip Bartimiejus, melsdami pasigailėjimo, ar kaip Levis, Zachiejus, Morta – kviesdami į svečius. Svarbiausia, kad įvyktų tai, ko Jis nori, – išgelbintis Dievo ir žmogaus susitikimas.