Sekmadienio homilijos

XXIX eilinis sekmadienis

ŠVENTUMO KODAS

Skaitiniai
Pravoslavų kunigas Andrejus Tkačiovas sako, kad seminaristai kartais naiviai svajoja apie kunigystės garbę. O kunigas iš tikrųjų yra pamazgų duobių valymo specialistas. Tai – kunigystės viršūnė, o ne šlovė. Geriausias yra tas kunigas, kuriam žmogus nesigėdi atverti nuo visų slepiamą sielos pamazgų duobę ir leisti ją išvalyti. Vieta, kur kunigas labiausiai išpildo save, nėra nei šventės, nei renginiai. Tai klausykla, tai altorius, tai asmeninės maldos vieta, tai ligoniai.
„Kas iš jūsų įsigeis būti didžiausias, bus jūsų tarnas, ir kas panorės būti tarp jūsų pirmas, bus visų vergas“ (Mk 10, 43–44). Tai ne grasinimas. Tai kitos, ne šio pasaulio karalystės hierarchija. Didžiausias yra tas, kuris visiems tarnauja.
Jėzus nedraudžia siekti maksimumo, būti pirmam. Tik tas pirmumas Dievo Karalystėje kitoks. Šiame pasauly didis yra tas, kuris nuo nieko nepriklausomas, kuriam kiti nereikalingi, nebent kaip tarnai. Jėzaus Karalystėje didžiausi tie, kurie brangina ryšius ir nusižeminę tarnauja.
Toli mums iki tokio idealo. Bet Evangelija pasakoja, kad ir Jėzaus mokiniams buvo toli iki idealo.
Zebediejaus sūnūs Jokūbas ir Jonas prašo privilegijų, garbės, išskirtinumo. „Duok mums sėdėti vienam Tavo šlovės dešinėje, kitam – kairėje!“ (Mk 10, 37)
Tokio rango šventieji! Apaštalai, iš kurių vienas – evangelistas. O tokie garbėtroškos. Jeigu iš jų Jėzus padarė šventuosius, tai gal ir mes turim šansų?
Nuo ko mums pradėti savo šventumo kelią?
Sakoma, kad kelias į Dangų prasideda ten, kur stovi.
Kodėl mums nepradėjus nuo šiandien ir nuo tos pamokos, kurią duoda Jėzus?
Turbūt esate girdėję terminą „gryna intencija“ ir „negryna intencija“?
Kas yra gryna intencija? Tai veikimas iš grynos meilės Dievui ir žmonėms. Tai to paties Didžiojo Dievo Įsakymo pildymas.
Kas yra negryna intencija? Tai veikimas iš daugiau ar mažiau savanaudiškų paskatų.
Nuo mūsų intencijos grynumo priklauso mūsų darbų vertė.
Pavyzdžiui, jeigu aš padėsiu vargšui dėl to, kad jį myliu, gailiu, noriu jam gero – to, ko Dievas jam nori, tai bus tobulas geras darbas.
Bet jeigu padėsiu vargšui dėl to, kad kažkas tai pamatytų, manimi žavėtųsi, mane girtų, tai tas geras darbas bus menkavertis, suterštas egoizmu ir puikybe.
Bažnyčios pastatymas iš puikybės gali būti menkesnės vertės darbas už ligonio slaugymą iš meilės.
„Ar valgote, ar geriate, ar šiaip ką darote, visa darykite Dievo garbei“ (1 Kor 10, 31), – sako apaštalas Paulius.
Jėzus, kalbėdamas apie tris pagrindinius gerus darbus – maldą, pasninką ir išmaldą – sako, kad jie turi būti daromi kiek įmanoma slapta ir dėl vienintelio motyvo – Dievo garbės.
Atsiliepimas į Dievo meilę, Jo Karalystės ir Jo garbės ieškojimas daro mus šventais. Tai šventumo kodas. Čia ir yra tas raugas, tas slapta augantis Dievo Karalystės grūdas.
Mano vidinių intencijų nežino niekas – tik aš ir Dievas. Žmonėms galiu atrodyti šventas, bet šventumą lemia ne išoriniai matomi veiksmai, o nematomos vidinės intencijos. Kad ne žmonėms rodytumeis besimeldžiąs, pasninkaująs, dalinąs išmaldą...
Tai nėra lengva. Mūsų intencijos netampa grynos iš karto. Kaip ir apaštalų. Palikę tinklus ir sunkų darbą, jie dar ilgokai tikėjosi lengvesnių pareigų. Bet Jėzus kantriai juos vedė ir mokė. Galiausiai geresnio gyvenimo ieškotojai tapo Dievo garbės ieškotojais. Ir ne šiaip ieškotojais, o kankiniais už Jėzaus vardą ir Jo Karalystę.
Mes irgi Dievo auginami tikėjime ir intencijų grynume.
Pradžioj prie Dievo einam kaip samdiniai ar net vergai dėl naudos ar iš baimės. Galiausiai užauga vaikiškas pasitikėjimas ir meilė Dievui kaip Tėvui.
Pradžioj einu pas Jį, nes bijau pragaro ir noriu Dangaus. Galiausiai suprantu, kad Jis pats, Jo meilė ir yra Dangus ir visų svajonių išsipildymas.
Sakykime Dievui, kaip sakė vienas šventasis:
Dieve, ateinu pas Tave ne dėl to, kad bijau pragaro ar noriu Dangaus, bet dėl to, kad Tu mane myli ir aš noriu Tave mylėti.