Sekmadienio homilijos

XXVII eilinis sekmadienis

TIESOS DETEKTORIUS

Skaitiniai
Kuo mes pažįstame tiesą?
Protu.
Tai kodėl du protingi žmonės apie tą patį dalyką kartais sako visiškai priešingus teiginius? Vienas sako balta, kitas sako juoda.
Tiesa pažįstama ne vien protu.
Jei tiesa būtų tik faktai, kurie mūsų neliečia, tada kiekvienas protas apie ją kalbėtų daugmaž panašiai.
Bet kai aptariami dalykai mus liečia, esame su jais susiję, tada apie juos svarstome ne vien protu. Kartais visu savimi, visa savo esybe.
Atleiskite už banaliausią pavyzdį. Sovietinis anekdotas apie du ano meto herojus, bėgančius nuo baltųjų ir pasislėpusius šulinyje. Jie sutarė vaidinti aidą.
Kai prie šulinio pribėgę baltieji svarstė: „Gal jie į mišką nubėgo?“, iš šulinio pasigirdo aiškus aidas: „Gal jie į mišką nubėgo?“
Kai baltieji kalbėjo: „Gal jie kaime pasislėpė?“, aidas pakartojo: „Gal jie kaime pasislėpė?“
O kai baltieji tarėsi: „Gal į šulinį įmesti pora granatų?“, iš šulinio po neilgos pauzės suskambėjo aidas: „Gal jie į mišką nubėgo...“
Kai sėdi šuliny, į kurį kažkas ruošiasi įmesti granatų, nesi toks jau labai nešališkas, vienodai priimantis abu tikrovės variantus.
Šiandien matom keistus dalykus, ypač politikoje, kai vienas sako „yra taip“, o kitas dievagojasi: „yra priešingai“. Šis prieštaravimas kyla ne iš proto.
Senovės romėnai sakydavo: „Kieno valdžia, to ir religija.“: Arba „Kieno valdžia, to ir tiesa.“
Mūsuose sakoma: „Kieno vežime sėdi, to dainą dainuoji.“
Tiesa pažįstama ne vien protu. Visas mūsų gyvenimas ir visi mūsų pasirinkimai lemia, ką laikysime tiesa.
Doras, gera darantis žmogus yra pajėgus pažinti tiesą ir, svarbiausia, už ją apsispręsti, pagal ją gyventi. Tiesa jam ir taip artima.
Blogam, savanaudiškam žmogui kasdien vis sunkiau apsispręsti už tiesą, nes jis kasdien vis labiau nuo jos tolsta. Tiesa prieštarauja jo gyvenimui, ragina jį keisti, o keisti ir nelengva, ir nesinori.
Lengviau yra pasakyti, kad tiesa yra kažkas kita, kažkas neprieštaraujančio mano gyvenimo būdui.
Fiodoro Dostojevskio „Broliuose Karamazovuose“ palaidūnas tėvas klausia savo vaikų: „Ar yra Dievas?“ ir gauna du priešingus atsakymus. Jis pasirenka ne tą, kuris labiau tikėtinas, o tą, kuris labiau dera prie jo gyvenimo būdo: „Vis dėlto turbūt Ivanas teisus: nėra Dievo.“
Prisimena Jėzaus žodžiai, liūdnai konstatuojantys netiesoj, nuodėmėj, blogy pasiliekančių żmonių būklę: „Teismo nuosprendis yra toksai: atėjo šviesa į pasaulį. Bet žmonės labiau mylėjo tamsą nei šviesą, nes jų darbai buvo pikti“ (Jn 3,19).
Kai žmogaus darbai pikti, tai ir tamsa mielesnė už šviesą, ir melas arčiau širdies nei tiesa.
Mūsų politikai, svarstantys legalizuoti narkotikus, mokyklose dėstyti tokius dalykus, kurie sugriautų vaikų skaistumą. Ir taip toliau, ir taip toliau. Kas jiems pasidarė? Gal jie patys vartoja narkotikus? O gal paprasčiausiai sėdi vežime, kur tokią dainą reikia dainuoti. Ir dainuoti nuoširdžiai. Tarybiniais laikais KGB irgi norėjo, kad užverbuoti agentai dirbtų ir bendradarbiautų nuoširdžiai.
Evangelija pasakoja, kaip pas Jėzų ateina grupė asmenų su liberalia šeimos koncepcija. Jų interesas nėra tiesa. Jie jos neieško. Jie spendžia pinkles ir manipuliuoja, norėdami sugriauti Jėzaus autoritetą.
Jėzus, kuris yra Tiesa, atpažįsta pinkles ir klastą. Jis įvardina svarbiausią oponentų savybę, trukdančią jiems priimti tiesą – širdies kietumą.
Dievo planas nuostabus: du žmonės – vyras ir moteris – glaudžiasi vienas prie kito, sujungia savo svajones, savo ateitį, gyvenimus ir tampa vienu kūnu neatskiriamai. Iš to kyla daug kitų gėrių – jaukūs bendri namai, vaikų ir anūkų apsilankymai, šventės kartu, įveiktas žmogų gąsdinantis vienišumas.
Tokia tiesa, toks Dievo planas. Kažkam jis nepatinka. Kadangi šeima yra Dievo – Švenčiausios Trejybės ikona, tai labiausiai ji nepatinka šėtonui. Ir tiems, kurie eina su juo riešutauti ar sėda su juo pasivėžinti.
Tiesa, Gėris ir Grožis yra Būties pagrindai. Mes dėl jų ne susitariam, ne nubalsuojam, ne nusprendžiam patys. Mes juos randam ir atpažįstam kaip šios tikrovės pamatus, padėtus paties Kūrėjo, kuris yra Tiesos, Gėrio ir Grožio pilnatvė.
Namo pamatai slypi po žeme. O šio pasaulio pamatai slypi aname pasaulyje. Jie transcendentiniai –pranokstantys šiapusybę.
Įdomu, kad Tiesa, Gėris ir Grožis yra viena ir neatskiriama kaip Dieviškoji Trejybė. Kas yra teisinga, sykiu gera ir gražu. Kas gražu, yra gera ir teisinga.
Ir atvirkščiai: kas neteisinga, kas nenumatyta Kūrėjo, yra negera ir negražu.
Ką rinksimės savo, šeimos ir valstybės pamatu?