Sekmadienio homilijos

XXVI eilinis sekmadienis

TIKROVĖ, SUDARKANTI ŽMOGŲ

Skaitiniai
Jeigu jūsų beatifikacijos byloje išryškės faktas, kad vengdami pagundos nusikirtote ranką ar koją, išsilupote akį, jūsų beatifikacijos byla bus kaipmat nutraukta. Save žalojantis žmogus nėra krikščioniško gyvenimo pavyzdys.
Tiesą sakant, dalykas, kuris mus veda į nuodėmę, net nėra ranka ar koja, ar akis. Jis daug giliau mumyse. Jo nukirsti ar išlupti neįmanoma, nenužudant savęs.
Nuodėmės šaltinis, bibliškai tariant, yra širdis – visos dvasinės ir intelektinės veiklos centras, iš kurio kyla ne vien tai, kas gera, bet ir tai, kas bloga.
„Iš vidaus, iš žmonių širdies išeina pikti sumanymai, ištvirkavimai, vagystės, žmogžudystės, svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas“ (Mk 7, 21).
Tai prie ko čia rankos, kojos ir akys? Vėl ta pati biblinė kalbėsena, nestokojanti vaizdingumo ir įtaigos.
Neseniai per Marijos radiją arkivyskupas Kęstutis Kėvalas pasakojo, kaip grupė jaunuolių jį pasikvietė pokalbio ir metė rimtą argumentą prieš tikėjimą:
– Kodėl Biblijoje parašyta: jeigu pamatysi ką nors Šabo dieną renkant žabus, jis turi būti nužudytas.
Arkivyskupas jiems paaiškino:
– Gerbiamieji, jeigu mes skaitysime Bibliją nesuprasdami biblinės kalbėsenos, tai ši knyga atrodys baisesnė už siaubo filmą. Nužudyti žmogų dėl to, kad jis renka žabus per Šabą?..
Suprasti reikėtų taip: jeigu kas nešvenčia Šabo, geriau jau būtų nužudytas / miręs.
Jėzus nesidžiaugtų, jeigu Jo žodžius suprastume ir įgyvendintume tiesiogiai. Jis nori pasakyti, kad nuodėmė baisi, baisesnė už rankos, kojos ar akies netekimą.
Nuodėmė tikrai yra baisi tikrovė, sudarkanti žmogų, nukapojanti jam rankas ir kojas, išlupanti akis.
Kam teko kovoti su stipresne priklausomybe ar pažinoti žmogų, kenčiantį nuo jos, tas supras, kad nuodėmė žaloja.
Geriantis tėvas neturi rankų paglostyti savo vaikus, parnešti jiems duonos, neturi akių pamatyti, kaip jie auga.
Kaip mus suparalyžiuoja neatleidimas, puikybė ir pavydas!
O sekmadienio nešventimo nuodėmė ar neišlupa mums akių matyti Dievo Karalystę ir dvasinę tikrovę – dalykus, viršijančius materiją?
Tai, ką tikrai reikia kirsti ir rauti su šaknimis, yra nuodėmė. Ne mūsų rankos ar kojos, ar akys – ji labiausiai verta kirvio. Tai su ja reikia grumtis iki kraujų, anot apaštalo Pauliaus.
Nepamirškime, kokiu būdu šiandien Jėzus sunaikina nuodėmę, kokį sakramentą Jis palieka, kad nukirsta ir išlupta liktų nuodėmė, o ne mūsų kūno nariai, skirti geriems darbams.
Išpažintyje neapsiribokime pasidžiaugimu, kad nieko neužmušėm ir nepavogėm. Nuodėmių sąrašas yra šiek tiek ilgesnis.
Tegul mano Išpažintis bus bandymas pasakyti, kiek man dar trūksta iki Dangaus ir kokie dalykai manyje Jį užtemdo.
Išpažintyje bandykim įvardinti, kiek man dar trūksta iki pilno panašumo į Jėzų.
Prisimena Jėzaus palyginimas apie vynmedį ir šakeles.
Kam leisim būti mūsų sielos sodininku? Kieno rankoms patikėsim sodininko peilį?
Jėzui, kuris išpjauna nuodėmę?
Ar nuodėmei, kuri sudarko mus?